Kas negyveno XX amžiuje, gali tik įsivaizduoti septintąjį dešimtmetį – kai derėjo gyventi greitai, mirti jaunam, svaigintis ir kurti širdį draskančią muziką. Janis JOPLIN (1943–1970) šventai laikėsi šios taisyklės.
Neskaičiuokite, kiek jai galėtų sukakti sausio 19-ąją (nors bendraamžis Rodas Stewartas vis dar valdo sales žilos galvos krestelėjimu). Janis Joplin – Janė Žioplytė, kaip romane „Pragaro sodai“ ją švelniai pavadino Jurga Ivanauskaitė, – išgarsėjo dvidešimt ketverių ir amžiams liko dvidešimt septynerių. Baltoji bliuzo karalienė, kaip ją praminė gerbėjai, išleido vos tris albumus (ketvirtasis – „Pearl“ – pasirodė jau po mirties), bet per trejus metus nuveikė tiek, kiek kiti nespėja per visą gyvenimą. Ji – vienintelė baltoji atlikėja, pelniusi bliuzo motinos vardą – titulą, kuris iki tol priklausė tik juodaodėms atlikėjoms. Pašėlusio, linksmo, gyvenimą mylinčio septintojo dešimtmečio įsikūnijimas. Nuo jos mirties praėjo daugiau nei pusė amžiaus, bet Janis dainų klausomasi iki šiol, o jos įvaizdis, gyvenimo būdas ir filosofija vilioja – nesvarbu, kuriai kartai priklausytum. Kai kurių muzikantų, kuriuos išgirsti vieną kartą, nebegali pamiršti – jų balsas, maniera ar dainos palieka neišdildomą įspūdį.