Garsūs žmonės istorijoje palieka ryškų ar mažiau pastebimą pėdsaką, tačiau kaip ir visi mirtingieji visuomenės akiratyje išbūna tik ribotą laiką. Tiesa, kai kuriems nusišypso laimė ar atsakomybė tą dėmesio naštą ant savo pečių nešti iki pat dienų galo. Jūsų dėmesiui – 7 nuotraukos ir šių sustabdytų akimirkų istorijos. Tai puikus būdas prisiminti, kaip jaunystėje atrodė ne tik mūsų legendos, bet ir jų populiarumo pradžią ar patį žydėjimą liudijęs laikmetis.

„Jeigu tėveliai dar būtų gyvi, kas žino, ar apskritai būčiau parašiusi šitą knygą. Reikėjo apsispręsti, kiek galiu būti atvira“, – prisipažįsta rašytoja Dovilė ZELČIŪTĖ. Ne vien vaikystė Kauno dramos teatre, bet ir tėvų – kino bei teatro aktorių Danutės JURONYTĖS (1933–2015) ir Leonardo ZELČIAUS (1928–2015) – pasaulis tilpo jos autobiografiniame kūrinyje „Augau teatre“.

Antrojo pasaulinio karo metu Holokausto mašina traiškė žydų tautybės žmones nesirinkdama: turtuolius ir skurdžius, juvelyrus ir amatininkus, prekybininkus ir kultūros veikėjus. Tačiau GETŲ MENININKAMS kūryba dovanodavo įprasto gyvenimo iliuziją. „Mes dainuosim ir šoksim, ir tegu priešai nesužino apie mūsų kančias“, – kokie pranašingi taps žodžiai iš pasaulinio garso žydų poeto Chaimo Nachmano Bialiko eilių.

Keičiantis tūkstantmečiams gimęs režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „GYVENIMAS – TAI SAPNAS“ tarytum išpranašavo netolimą ateitį. Po poros dešimtmečių prasidėjo pasaulį paralyžiuojančios ligos, neįtikėtino žiaurumo karai. Gyvenimas tapo panašus į sapną, purtantį mums skirtą gyvenimą.

Vienas mėgstamiausių vaikų rašytojų, kadaise itin populiaraus literatūrinio žurnalo „Genys“ kūrėjas ir redaktorius Vytautas RAČICKAS prieš keletą metų Tėvo dienos proga gavo dovaną iš artimųjų – Vilniuje, Literatų gatvėje, jam dedikuotą knygas vaizduojančią skulptūrėlę. Knygos iki šiol rašytojui padeda palaikyti ryšį su jauniausiųjų skaitytojų auditorija. O štai „Geniui“, kuris šį rudenį būtų galėjęs minėti 85-uosius leidimo metus, nepavyko savarankiškai išgyventi komercinėmis rinkos sąlygomis.

„Lietuvai savo pirmosios nepriklausomybės laikų menininkus tenka susirinkti iš naujo“, – kartoja menotyrininkai. Tai tinka kalbant ir apie Australijoje prieglobstį radusį dailininką, grafiką, pedagogą Vaclovą Rataiskį, kuris dėl užsieniečiams sunkiai ištariamos pavardės tapo Vaclovu RATU (1910–1973). Sidnėjuje gyvenanti dailininko dukra balerina, menininkė Ramona RATAS – tėčio gyvenimo ir kūrybos liudininkė.

Turbūt nėra kito amžininko, kurio gyvenimas ir kūryba šiandien būtų vertinami taip prieštaringai kaip poeto, dramaturgo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Justino MARCINKEVIČIAUS (1930–2011). Skirtinguose Lietuvos miestuose kylantys rašytojo atminimui skirti paminklai, neseniai išleistas „Rinktinių raštų“ dešimttomis liudija žmonėse tebegyvą jo poetinio žodžio, lydėjusio okupacijos dešimtmečiais, skambesį. Šiemet poetui būtų sukakę 95-eri.