Vargu, ar kas tikėjosi, kad liepos 26-ąją prasidėjusi Paryžiaus olimpiada nutildys patrankas. Gal Antikos laikais šios šventės dienomis ir liaudavosi karai, bet nūdienos olimpinio judėjimo istorija, kaip ir jo įkvėpėjo Pierre’o de COUBERTINO (1863–1937) biografija, byloja kitaip.
Šios, trisdešimt trečiosios, žaidynės ypatingos: lygiai prieš 130 metų, 1894-ųjų birželio 23-iąją, Tarptautinis sporto kongresas Paryžiuje nusprendė vėl jas rengti. Trisdešimtmetis baronas de Coubertinas pasiekė, regis, nesuvokiamą tikslą – grąžino daugiau kaip penkiolika šimtmečių pamirštas senovines apeigas. Tais pačiais metais jis įkūrė Tarptautinį olimpinį komitetą ir su pertraukomis iki 1925-ųjų jam vadovavo. Parašė olimpinių žaidynių taisykles, olimpiečių priesaikos tekstą ir įtvirtino varžybas lydinčių visuotinių paliaubų sampratą. „Pasaulio jaunimas turi matuotis jėgas sporto varžybose, o ne mūšio lauke“, – skelbė de Coubertino šūkis.
Jo „Odė sportui“ 1912 metais apdovanota olimpiniu literatūros aukso medaliu, o po mirties aristokrato širdis palaidota senojoje Olimpijoje, jo garbei pastatytoje kolonoje. Tačiau šiuos nuopelnus, didžiulį intelektą, organizacinį indėlį ir susižavėjimą Antika temdo klaida.
Baronas de Coubertinas laikė Hitlerio Vokietiją