Baro „In Vino“ įkūrėjas K.Baublys: „Pagrindinė pamoka – džiaugtis gyvenimu“
Kristupas BAUBLYS dar šiek tiek per jaunas, kad būtų vadinamas legenda. Visgi jo darbe legendų daug: prieš penkiolika metų Kristupas su partneriais Vilniuje atidarė barą „In Vino“, greitai tapusį kultine susibūrimų vieta. Kultas pasiekė ir pamarį – „In Vino in Nida“ įsikūrė Rašytojų sąjungos poilsio namuose. Sostineje partneriai dar yra įkūrę alaus barą „Portobello“ ir restoraną „Rene“, Nidoje – restoraną „Griunvaldas“, Klaipėdoje – „Portobello“.
„Iki epidemijos buvo labai gerai“, – pripažįsta Kristupas. Žiema buvo puiki, barai jau optimistiškai ruošėsi vasaros sezonui – o tada visus planus sugriovė karantinas.
„Jau kai davė, tai dar ir drėbtelėjo, – atsidūsta barų įkūrėjas. – Žmonių baimes jautėme jau anksčiau: jų vis mažėjo, nerimas augo. „Bus blogai“, – pasiguosdavome su kolegomis. Kai sulaukėme nurodymo visiškai užsidaryti, nebenustebome, tik atsidusome: „Tai visgi iš tiesų blogai.“
Dėl darbuotojų verslo partneriai nedvejojo – visus išleido prastovų, neatleido nė vieno. „Buvo pora žmonių, su kuriais jau anksčiau ieškojau priežasties atsisveikinti, bet neatleidome ir jų, – pasakoja Kristupas. – Visi išsivažinėjo po namus. Pats karantino laiką irgi praleidau namie. Iš vienos pusės, tas periodas buvo fantastiškas – pabuvau su šeima, daug gaminau, pagaliau turėjau laiko išbandyti receptus. Bet moraliai ir psichologiškai buvo baisu: kuo tai baigsis? Barų versle viskas labai paprasta: nėra lankytojų – nėra pinigų. Susitaupyti juodai dienai čia beveik neįmanoma: kad ir kokia gera būtų apyvarta, ji vis tiek neužaugina storo riebalų sluoksnio, kuris gelbėtų bėdai ištikus. Esu labai dėkingas, kad mūsų nepaliko verslo partneriai – „Švyturys Nealkoholinis“, maisto tiekėjai.
Jie išliko labai supratingi, savo veiksmais parodė, kad visi sėdime vienoje valtyje ir turime irkluoti į tą pačią pusę. Gaminti maisto išsinešti nesiryžome: pirma, mes niekada neturėjome tokios patirties, antra, būtų buvę keista skatinti žmones nekelti kojos iš namų ir valgyti užsidarius virtuvėje – juk tai ne mūsų verslas. Mūsų verslas – restoranai ir barai, kur žmonės ateina socializuotis, plepėti, bendrauti, džiaugtis kompanija... Taigi, daug skaičiavome, svarstėme – ir vistik nusprendėme palaukti.“
Ir sulaukė – karantinui traukiantis, sugrįžo ir lankytojai. „Jie grįžo taupesni, ne tokie išlaidūs, – pastebi barų steigėjas. – Anksčiau vakarodavo su keturiais bokalais, o dabar išsitenka su vienu. Bet svarbiausia – jie grįžo, nes žmonės yra socialinės būtybės. Susirinko pasilabinti, pabendrauti, pabūti kartu – šitų dalykų už pinigus nenusipirksi. Iš šio laikmečio galima pasimokyti daug ko: nekelti panikos be reikalo, suvokti, kad nieko nėra pastoviau už laikinumą, bet turbūt pagrindinė pamoka – reikia džiaugtis gyvenimu. Man gražiausia, kad žmonės vėl grįžo prie labai paprastų džiaugsmų: staiga paaiškėjo, kad galimybė susitikti su draugu lauko kavinėje yra nuostabi. Velniškai norisi nueiti į kiną ir teatrą – net nesvarbu, į kokį filmą ar spektaklį, bet kaip norisi!.. Buvome įpratę visa tai turėti kaip duotybę, o dabar supratome, kokia tai vertybė. Šito reikia nepamiršti.“
