Batsiuvys be batų: kas nepavyko garsiajam daktarui Benjaminui Spockui, pagal kurio knygas auginti XX-ojo amžiaus vaikai

Benjaminas Spockas / Getty nuotraukos
Benjaminas Spockas / Getty nuotraukos
Rolanda Kisnieriūtė
Šaltinis: Žurnalas „Legendos“
A
A

Pagal jo knygą įvairiose pasaulio šalyse užaugo kelios kartos. Jo teorijos gimė iš liūdnų vaikystės išgyvenimų ir prisiminimų apie valdingą motiną, tačiau žinomumas pavertė jį sėkmės įkaitu. Daktaras Benjaminas SPOCKAS (1903–1998) – bene ryškiausia ir prieštaringiausia asmenybė pedagogikos ir vaikų psichiatrijos istorijoje.

Prieš išgarsėdamas kaip vaikų daktaras, 21-ų Jeilio universiteto studentas tapo olimpiniu irklavimo čempionu. Būtent pergalę 1924-ųjų Paryžiaus olimpiadoje, o ne vaikų auklėjimo teoriją gyvenimo pabaigoje Spockas pavadino didžiausiu pasiekimu.

Dėl visko kaltas Freudas

Jis visada svajojo tapti gydytoju, tiesa, laivo, nes viskas, kas susiję su jūra, labai žavėjo. Tačiau taip ir neišplaukė – Benjaminui į rankas pateko daktaro Sigmundo Freudo knygos, ir jis susidomėjo psichoanalize. Mintis, kad ligos neatsiranda savaime, niekaip nepaleido, tad nusprendė tapti pediatru. Analizuoti buvo ką: ir diktatorišką motinos charakterį, ir nuo vaikystės užkrautą jaunesnių brolių bei seserų auklės vaidmenį.

„Vaikystėje bijojau tėvų, – vėliau rašė Spockas, – jaunystėje taip pat. Pradėjęs jų bijoti, bijojau visų: mokytojų, policininkų, šunų. Augau veidmainis, moralistas ir snobas. Su tuo turėjau kovoti visą gyvenimą.“