Kompozitoriui Faustui Latėnui šiemet gegužę būtų sukakę septyniasdešimt. Prieš šešerius metus netikėtai mirusio sutuoktinio jubiliejų menotyrininkė Ramutė RACHLEVIČIŪTĖ būtinai paminės: „Mes buvome labai skirtingi žmonės, bet meilė pasirodė stipresnė už visus skirtumus. Net už mirtį.“
Kai jaunystėje svarstėte apie ateitį, ar įsivaizdavote, kas yra tas menotyrininkas?
Tuo metu ši profesija buvo labai neapibrėžta ir neaiški. Nors ir dabar manęs dažnai klausia, ar tapau paveikslus. Netapau – tyrinėju, rašau ir dėstau apie juos. Studijos buvo be galo įdomios ir savo profesiją pamilau visam gyvenimui. Tačiau joje kaip niekur kitur daug lemia menininkų ryšiai ir giminystės. Todėl kai į jau pažadėtą darbo vietą vietoj manęs staiga priėmė garsaus dailininko žmoną, mano tėvams inžinieriams paaiškėjo, kad dailėtyrininko profesija – nepatikima lyg vėjas laukuose... Dirbau profesiniame technikume, kuris ruošė batsiuvius, siuvėjas bei sukirpėjas. Meno istorijos ten, aišku, niekam nereikėjo, bet mokiau piešimo. Vėliau Vilniaus dailės parodų rūmai (dabar – Šiuolaikinio meno centras) ieškojo ekskursijų vadovės – man ten labai patiko. Organizuodavau ir spaudos konferencijas, ir ekskursijas vedžiau. O laisvalaikiu su kolege užlipdavome į bokštelį ant pastato, per jį patekdavome ant stogo – vasarą apsinuoginusios ten degindavomės. Jei kas iš apačios imdavo lipti, sraigtiniai laiptai girgždėdavo ir mums išduodavo, kad laikas rengtis. Apie 1980-uosius Lietuvos televizijoje dirbau meno laidų redakcijoje, kelerius metus kūrėme laidą „Srovės“. Pradėjusi dėstyti Dailės akademijoje, dvidešimt septynerius metus paskaitas derinau su darbu galerijoje „Akademija“.