Talentingas dramaturgas, kurio pirmosios pjesės pastatymas teatre sulaukė didžiulės sėkmės, – jos autoriui tuomet buvo vos septyniolika. Modernios esė pirmeivis, virtuoziškas meistras, padėjęs šio žanro pagrindus mūsų literatūroje ir daugybę kartų peržengęs savo paties nustatytas jo ribas. Poezijos gurmanas, žaismingai improvizavęs metaforomis ir melancholija, – jo poetiniai performansai atvėrė duris visiškai naujiems, netikėtiems eilėraščių patyrimams.
Galiausiai – o gal pirmiausiai – atidus, stilingas ir bekompromisis klajūnas, pasaulio megapoliuose, judriose jų gatvėse ir muziejais virtusiose kapinėse, šurmulingose kavinėse bei judriose stotyse atradęs savo privačią teritoriją, kurioje nuojauta virto žinojimu, o tekstai – gyvenimu. Tai – Rolandas RASTAUSKAS, arba tiesiog RoRa (1954–2024), prieš metus rugsėjį, likus vos mėnesiui iki 70-mečio jubiliejaus, iškeliavęs į kitus – dar neužrašytus ir nesužaistus – pasaulius.