Bendruomenę „Rojaus daržas“ įkūrusi Lilė Kalvaitienė: „Išsigelbėjau nuo beprasmio bėgimo“

Gyvename tokiu laiku, kai žmonės vis labiau nori save pažinti, domisi asmenybės augimo, dvasinėmis praktikomis... Kuo išskirtinė jūsų bendruomenė „Rojaus daržas“?

Mūsų bendruomenė vienija įvairaus amžiaus žmones, tačiau mes neapsiribojame tik jogos užsiėmimais ar sveikos mitybos propagavimu. Rengiame šventes, kuriose galima išmokti naudingų dalykų, paragauti sveikų patiekalų. Norintys gali dalyvauti ir mūsų organizuojamose molio dirbtuvėse, privačiuose jogos ar meditacijų užsiėmimuose.

Manome, kad, norint keisti gyvenimo būdą ar tiesiog pradėti daryti kažką naujo, žymiai lengviau tai daryti visiems kartu. Galima lankytis užsiėmimuose su visa šeima ir galima tobulėti, augti bendruomenėje tarp kitų žmonių. Bendrystė yra labai svarbi sąmoningumo kelyje. Juk vienas gali ir palūžti, apima ir tingumo akimirkos, o kai šalia būrys įkvepiančių žmonių, kilti aukštyn žymiai lengviau.

Tiesa, kad pati daug svarbių atsakymų gavote pradėjusi praktikuoti jogą, nors anksčiau manėte, kad tai – sekta? Papasakokite daugiau apie savo kelią.

Tiesą sakant, labiau ne aš, bet mano aplinka galvojo, kad joga – sekta. Apie žmones, kurie renkasi vakarais daryti vienokių ar kitokių praktikų, pati nieko blogo negalvojau. Man visada atrodė, kad jei veikla, kuria užsiima žmonės, juos daro laimingesnius ir geresnius, tai yra puiku ir verta ją tęsti. Svarbu – ne ką praktikuoji, bet kaip po praktikų elgiesi ir jautiesi. Ir visada geriausiai yra žiūrėti, ką darai pats, o ne kuo užsiima kiti.

Mano kelias buvo be išankstinių nuostatų. Joga mane išgelbėjo nuo nuolatinio bėgimo, pernelyg didelio emocingumo. Ji mane ištraukė ir iš vakarėlių liūno. Jogą lankiau, nes jaučiau, kad tik ji man padeda stabtelėti, pamąstyti, sąmoningai paklausti savęs, kam aš darau vieną ar kitą veiksmą, kodėl elgiuosi vienaip ar kitaip. Kilo ir daugiau panašių klausimų, pavyzdžiui, kodėl aš egzistuoju ir kokia prasmė gyventi? Atsakymai į juos man padėjo atsirinkti, su kuo gyvenime noriu bendrauti, dirbti, ką noriu veikti ir kokį gyvenimą kurti. Iki to laiko panašių klausimų man nekildavo.

Galiu drąsiai pasakyti, kad pradėjus praktikuoti jogą iš esmės pasikeitė viskas. Ir žinote, kodėl? Nes pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų. Kai jis pakito, visa aplink transformavosi, net į menkiausias smulkmenas ėmiau kitaip žiūrėti. Kitu žvilgsniu pamačiau pasaulį, gyvenimą, žmones, situacijas, save.

O kaip gyvenote iki jogos? 

Dirbau draudimo kompanijoje. Nors sekėsi neblogai, uždirbau didelius pinigus, manęs nedžiugino tai, ką dariau. Jausdavau beprasmybę. Buvau labai emocinga, kiekvieną įvykį išgyvendavau labai stipriai, o tai vargino. Norėjosi stabilumo. Kai gyvenime atsirado joga, pavyko išmokti valdyti emocijas ir mintis. Tiesa, tai neįvyko per vieną dieną. O, pradėjus lankyti jogą ,visos emocijos tik dar labiau paūmėjo. Supratau, koks iš tikrųjų yra mano santykis su pačia savimi, kokių nuoskaudų nešiojuosi. Kai visa tai pamatai, iš pradžių apima liūdesys, apmaudas, sunku save priimti. Bet tai tik kelio dalis, tik etapas, kurį turi pereiti. Į rankas pateko tinkamų knygų, pradėjau sutikti tinkamus žmones, jie mokė ir lydėjo tuo keliu. Esu dėkinga visiems. Ir už skaudžias, ir už džiugias patirtis.

Kaip keitėsi jūsų mityba, gyvenimo būdas? 

Atėjo supratimas, kad nenoriu dėti į save šlamšto. Mityba man visada buvo svarbi. Tik anksčiau požiūris į ją buvo sutrikęs – buvau perdėtai sureikšminusi maistą, skaitydavau kiekvieno produkto etiketę, nagrinėdavau kiekvieną ingredientą ir negalėdavau valgyti patiekalo, jeigu nepatikdavo jo sudėtis. Šiuo klausimu tikrai buvau liguista. Buvau numetusi svorio, be saiko sportavau, nuolat skaičiuodavau, kiek suvalgau. Tokie įpročiai privedė prie bulimijos. Esu dėkinga, kad pavyko tai įveikti ir kitomis akimis pažiūrėti į save ir savo gyvenimą. Parašiau knygelę „Emocijos tavo lėkštėje“. Tik ji ne apie angliavandenius, riebalus ar baltymus, bet apie kitus, subtilesnius dalykus, susijusius su mityba. 

Atsiradus daugiau sąmoningumo, nebekyla noras elgtis nedorai, nenori nieko skaudinti ir veltui švaistyti laiko. Tiesiog natūraliai pradedi kitaip žiūrėti į save, į kitus ir visą pasaulį. Ėmiau suprasti, kad meilė vienam žmogui – ne meilė, bet prisirišimas. Meilę svarbu jausti ir skleisti visur, stengtis į žmones žiūrėti kaip į brolius ir seseris, o ne tik mylėti ir garbinti savo žmonių ratą. Nesakau, kad esu tobula ir man viskas pavyksta, bet taip stengiuosi gyventi. Nors, žinoma, klaidų pasitaiko, jaučiu, kad manyje kasmet vyksta pokyčiai.

Pakito ir santykiai su kitais žmonėmis? 

Anksčiau būdavo daugiau nesusipratimų ir keistų dramų, dabar tokių nėra. Jei kažkas ir nutinka, pavyksta situaciją išspręsti visiškai kitaip nei anksčiau. Net ir šeimoje santykių aiškinimasis yra diskusija, pokalbis, o ne rėkavimas ir dramų kėlimas.

Su kokiais didžiausiais sunkumais teko ir tenka susidurti šiame kelyje? Ko, galbūt, atsisakyti?

Sunkiausia išlaikyti balansą tarp turimų žinių ir veiksmų, aplink verdant gyvenimui. Kartais nelengva atlikti praktikas arba nuspręsti elgtis kitaip nei dauguma. Būti kitokiam ne visada paprasta. Bet aš manau, kad viskas, kas vyksta, mums nutinka ne atsitiktinai – taip tiesiog turi būti. Tai pamokos. Jaučiu, kad absoliučiai viskas, kas vyksta mano gyvenime, yra mano mąstymo, įdirbio, visų veiksmų pasekmė. Viską pritraukiu pati. Esu tai labai aiškiai pajutusi ir tuo įsitikinusi.

Dabar vedate jogos užsiėmimus, stovyklas. Šiuo metu gyvi susitikimai pristabdyti. Ar paprasta dirbti nuotoliniu būdu?

Man visada lengviau bendrauti gyvai, nes taip gali geriau jausti žmones, o jie jaučia mane. Niekas neatstos gyvo bendravimo. Dažnai žmonės ateina į jogą, nes labiausiai nori pabūti šalia, pabendrauti, įsikvėpti. Sukurti bendrystę virtualiai, žinoma, sunkiau, bet pavyksta (šypsosi). Mūsų sukurta paskyra yra puiki, naudinga, informatyvi ir paprasta naudoti šiuolaikiniam žmogui.

Labai tikiu tuo, ką darome. Mes veikiame iš širdies, dalijamės tuo, ko patys sau linkime. Tačiau ir mes esame kelyje, augame, tobulėjame, klystame, atsitiesiame ir vėl kylame.

Sutinkate, kad karantinas – ne priežastis sustoti? Kokių naujų dalykų per jį pati išmokote, atradote?

Karantinas yra postūmis dar labiau atsigręžti į save, į gamtą, į tai, kas vyksta su mūsų gyvenimu. Nustojome bėgti, visur dalyvauti, daryti viską iš eilės, net gerai nesusimąstydami, dėl ko visa tai. Šis laikas, manau, skirtas tiesiog sustoti ir pagaliau paklausti savęs: kaip šiandien jaučiuosi? Ko noriu iš savo gyvenimo? Ką čia veikiu?

Labai linkiu visiems rasti noro ir užsispyrimo išjungti bent vienai ar dviem dienoms televizorių, susilaikyti nuo naujienų srauto, nelindėti portaluose. Geriau tą laiką skirti sau, atsigręžti į save. Tik nereikėtų žiūrėti į kitus ir jų vertinti.

Aš pati per karantiną daugiau mėgaujuosi laiku, kurį dabar turime. Jame yra tiek gražių dalykų. Tikra laimė išsikepti skanių blynų, susiplakti ir išgerti žaliąjį kokteilį be skubos, pamedituoti šeimoje, kad ir tvyrant triukšmui, atlikti individualias jogos praktikas.

Ką iki šiol vadinate didžiausiu gyvenimo pasiekimu, laimėjimu?

Geras klausimas. Manau, man didžiausias laimėjimas gyvenime yra supratimas, kad nesu vien tik kūnas. Esu dėkinga už suvokimą, kokį didelį dėkingumą ir meilę galima išjausti. Ir, žinoma, vienas didesnių stebuklų man buvo ir yra sūnaus gimimas. Būti mama man yra taip stipru ir unikalu, kad sunku nusakyti žodžiais. Esu be galo dėkinga už galimybę turėti tokią patirtį.

Visgi nuo sunkių gyvenimo etapų nė vienas nesame apsaugotas. Kas jums labiausiai padeda išsaugoti vidinę ramybę, pusiausvyrą sunkesniu metu?

Man padeda mano ritualai: miškas, knygos, mantros, vonia, meditacija, joga, pozityvių minčių puoselėjimas ir atsitraukimas nuo naujienų portalų.

O kuo kompensuojate gyvą bendravimą su draugais ir artimaisiais?

Bendraujame su jais ir toliau, tik skirtingai: su vienais gyvai, su kitais skambinamės vaizdo skambučiais, kad galėtume matyti vieni kitų veidus, mimikas, šypsenas.

Lile, kas jus labiausiai daro laimingą?

Smulkmenos ir maži dienos laimėjimai. Jie gali būti visai paprasti, kad ir lėtas arbatos siurbčiojimas lovoje su knyga. Laimės suteikia ir pagalba kitam žmogui reikiamu metu. Tai gali būti tiesiog apkabinimas ar šilti žodžiai. Kartais meditacija. Skirtingai, bet nesu tikra, ar mes žinome, ką reiškia tikra laimė. Gal ją suvokiame tik labai siaurai – tiek, kiek gali aprėpti mūsų protas. O gal yra daug gilesnis ir platesnis suvokimas? Na, matyt, tų aukštesnių būsenų reikia ieškoti (šypsosi).

Ko šiuo metu labiausiai mokotės iš gyvenimo ir ko dar norėtumėte išmokti?

Mokausi daryti tai, ką iš tiesų noriu. Atmetu tai, kas man nebetinka ir ko nenoriu daryti. Taip pat mokausi įsiklausyti. Ir prie viso to dar tenka mokytis disciplinos (šypsosi).

Kaip manote, kuo mes galime praskaidrinti Kalėdų laukimą šiais metais?

Kiekvienas galėtų susikurti ramybę savyje ir savo šeimoje, tik reikia išmokti nusiraminti pačiam, paleisti negatyvias mintis ir puoselėti džiaugsmą. Juk galime net ir niūrią dieną įžvelgti tai, kas džiugina. Taip pat ir bendraudami su kitais žmonėmis. Stebuklingai veikia, kai kitam pasakome gerą žodį, pastebėjimą.

Susikurkite jaukumą namuose su žvakėmis, gražia muzika. Gaminkite skanius patiekalus vieni ar šeimos apsuptyje, su vaikais.

Kaip įprastai su šeima sutinkate šventes, gal turite kokių šventinių tradicijų?

Šventės mums yra susitikimo su brangiausiais žmonėmis laikas. Mes daug laiko praleidžiame bendraudami su artimaisiais, lankomės vieni kitų šeimose, mėgaujamės skaniu, pačių pagamintu maistu, bendraujame. Galimybė būti su artimaisiais labai sušildo visus.

Apie ką svajojate, ko norėtumėte sau palinkėti šiuo laikotarpiu?

Mano paskutinės svajonės jau išsipildė – ir su kaupu! Bet tikrai jų dar turiu. Man atrodo, smagu svajoti, turėti tikslų, tik nereikia juose paskęsti. Svajoju, kad „Rojaus daržo“ bendruomenė būtų dar didesnė, kad joje žmonės padėtų vieni kitiems, kad gyventų džiaugsmingą, sąmoningą gyvenimą, kad būtų veiklų ir jas gebėtume išlaikyti. Žinoma, idealu būtų nepersidirbti ir rasti balansą tarp darbo ir poilsio. O svarbiausia, žinoma – sveikata. Norisi, kad jos nestigtų ir galėtume kurti, judėti pirmyn ir mėgautis rezultatais. 

Ar metų sandūroje turite įprotį apmąstyti praėjusius metus ir atlikti kokius nors ritualus? Ko palinkėtumėte kitiems?

Tikrai turiu tradiciją kasmet peržvelgti praėjusius metus ir kažko sau linkėti ateinančiais. Paskutines metų dienas mėgstu praleisti medituodama žvakių šviesoje, skambant maloniai muzikai. Prisimenu, kaip praėjo metai, apgalvoju, ko norėčiau sau palinkėti ateinančiais, susirašau konkrečius tikslus. Su tokiomis mintimis pamedituoju. Man šis ritualas yra daug svarbesnis už fejerverkų stebėjimą (šypsosi). Visiems žmonėms norėčiau palinkėti atjautos, ramybės, meilės, supratimo, susitelkimo, labiau atsigręžti į save ir į gamtą.