Bokso legendos dukra Dominyka Pozniakaitė – apie gimusį sūnų, „ringą“ aviacijoje ir mamą „influencerę“: „Laimėjau“

Kalbėdama su naujienų portalu Žmonės.lt D.Pozniakaitė pasakojo, kad lemtinga pažintis atvėrė jai kelią į aviaciją.

„Skraidymas ir svečios šalys visada buvo man labai patrauklu, turbūt taip peržengusi per visas vidines baimes atsidūriau Anglijoje studijuodama bakalauro studijas. Gyvenimas lėmė, kad bendrame renginyje susipažinau su savo pirmuoju vadovu, įžvelgusiu manyje potencialą ir vidinę motyvaciją. Būtent tai ir tapo lūžio tašku mano karjeroje. Iki šiol esu jam dėkinga, nes būtent jo dėka atradau šį kelią, kuris tapo ne tik profesiniu pasirinkimu, bet ir ilgalaike aistra“, – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo D.Pozniakaitė.

Pasidomėjus, kaip atrodo jos kasdienybė aviacijoje, Dominyka teigė, kad ji itin įvairi ir kaskart įvyksta kažką naujo.

„Dienos labai dinamiškos ir dviejų vienodu nebūna, nes kasdienybė įtraukia labai daug bendravimo su žmonėmis – tiek įmonės viduje, tiek išorėje su klientais, o kartais jos dar ir būna praleistos oro uosto terminaluose. Aviacija pasižymi greitu tempu, todėl kasdienybėje netrūksta tiek operatyvių klausimų, tiek ilgalaikių, strateginių sprendimų. Telefonas bei kompiuteris yra nuolatiniai mano palydovai, nepaisant to, ar tai darbo diena, o gal vėlyvas vakaras. Nors šiandien dienai esu daugiau įtraukta į strateginius sprendimus ir ilgalaikius projektus, komandos veiklos koordinavimas bei bendro judėjimo krypties užtikrinimas išlieka svarbia kasdienybės atsakomybės dalimi“, – teigė ji.

Kalbėdama apie tai, kuo ją patraukė aviacija, moteris pasakojo, kad ši sritis suburia įvairialypes asmenybes, o skrydžiai net ir po daugelio metų vis dar suteikia vidinį jaudulį ir nepakartojamą jausmą.

„Būtent aviacija man padėjo praturtėti – atrasti draugus visame pasaulyje. Skirtingos kultūros, religijos, požiūriai. Kas gali būti nuostabiau už tai, jei tik atvira širdimi ir pagarba žengi į pasaulį? Ir, žinoma, ta skrydžio magija. Tai jausmas, primenantis, kodėl ši industrija ypatinga – ji sujungia technologiją, judėjimą, laisvę ir tam tikrą romantiką. Nepaisant, kiek metų dirbu aviacijoje, pakilimas virš debesų tebeturi savo magiją“, – sakė pašnekovė.

Nors stereotipai tam tikrose srityse vis dar egzistuoja, Dominyka įsitikinusi, kad profesionalumą lemia ne lytis, o žmogaus kvalifikacija.

„Konkrečiai mano aviacijos techninio aptarnavimo srityje nedaug moterų, einančių vadovaujančias pozicijas. Kiek teko domėtis, siekia vos apie 10 proc. rinkos. Aš asmeniškai nesu linkusi pernelyg koncentruotis į stereotipus. Mano patirtis rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje didžiausią reikšmę turi ne lytis, o kompetencija, požiūris ir profesinis nuoseklumas. Jei žmogus išmano savo sritį, nebijo pokyčių ir atsakomybės, kuria pasitikėjimu grįstus santykius – pagarba ateina natūraliai, nepriklausomai nuo industrijos ar pareigų“, – kalbėjo ji.

Visai neseniai Dominykos gyvenime prasidėjo naujas etapas – motinystė. Pasak jos, tam, kad nenukentėtų nei karjera, nei vaikelio auginimas, teko iš naujo persidėlioti gyvenimo prioritetus.

„Motinystę aš priimu kaip naują gyvenimo etapą, natūralią evoliuciją, įnešančią daug naujų atspalvių. Meluočiau, jei sakyčiau, kad lengva. Nuolatinis prioritetų balansavimas ir vidinis noras būti maksimaliai tiek profesinėje, tiek asmeninėje rolėje. Tuo pačiu, šis etapas išmokė aiškesnio ribų nustatymo, natūraliai mažesnio draugų rato ir efektyvesnio darbų planavimo.

Labai vertinu, kad esu apsupta palaikančių žmonių tiek profesiniame, tiek asmeniniame kelyje. Būtent tai ir leidžia išlaikyti harmoniją abiejose srityse. Pagaliau noriu tikėti, kad karjera ir šeima nėra konkuruojančios, o viena kitą palaikančios, praturtinančios gyvenimo sritys“, – atvirai dalijosi moteris.

Paklausta, ar kada nors norėjo darbo su standartinėmis valandomis, kai rytus ir vakarus gali praleisti namuose, ji pasakojo, kad net ir tarp gausybės įvykių įmanoma ne tik išsaugoti vidinę ramybę, bet ir susikurti rutiną.

„Tam tikra prasme ramybę galima atrasti net ir chaose, o kartais ilgainiui ir chaosas tampa rutina. Daug dalykų gyvenime priklauso nuo perspektyvos, dėl to kartais lengva nejučiomis užsisukti į negatyvių minčių ratą. Tokiais momentais svarbu save sustabdyti ir sąmoningai apsvarstyti, ar įmanomas požiūrio pokytis? 
Ramybė prasideda viduje, išorėje ji tik atsispindi – tuo vadovaujantis, aš ir stengiuosi kurti savo gyvenimą“, – aiškino moteris.

Pasidomėjus, kaip pavyksta nepamesti savęs tokiame intensyviame ritme, ji teigė: „Darbas aviacijoje tam tikra prasme yra gyvenimo būdas – neatsiejamas nuo kelionių, bendravimo ir globalių kompleksinių projektų. Aiški riba tarp poilsio ir darbo tampa ganėtinai blanki, nes klientai ir kolegos dažnai tampa draugai, komandiruotės esant galimybei įtraukia skirtingų kultūrų pažinimą ir įsitraukimas į įdomų projektą dažnai suteikia tiek motyvacijos, kad profesiniai klausimai neapsiriboja vien formaliomis darbo valandomis. Tai yra dinamiškos ir labai gyvos industrijos dalis. Vis dėlto savo kasdienybėje turiu aiškius ritualus – laiką skirtą tik sau ir mažyliui. Tai momentai, kai darbas lieka sąmoningai antrame plane ir prioritetu tampa vidinė pusiausvyra bei buvimas čia ir dabar.“

Tiesa, ji pabrėžia, kad nieko prašmatnaus nedaro. Tai – žemiški dalykai.

„Tai yra paprasti, bet man svarbūs momentai, leidžiantys sugrįžti į save ir išlaikyti vidinę ramybę. Kartais tai yra lėtas dušas, kokybiškos kavos gurkšnojimas skaitant knyga ar ramus buvimas sūpuojant sūnų rankose. Kitomis dienomis tai gali būti aktyvus sportas su svarmenimis, ar jogos praktika. Skirtingos dienos – skirtingi ritualai“, – pasakojo žinoma moteris.

Prisiminimai apie tėtį Daną Pozniaką

Atsigręždama į vaikystę, ji pasakojo turinti daug prisiminimų su tėčiu Danu Pozniaku, kurie padėjo formuoti jos vertybes ir nukreipė ten, kur yra šiandien.

„Vaikystės prisiminimų su tėčiu išliko labai daug, tiek akivaizdžių momentų, tiek subtilių niuansų. Manau, kad dažnai kažkur pasąmonėje pasisėjusios vertybių sėklos vėliau įgavo formą mano gyvenime. Tėtis suteikė man smalsumą mokslui, norą keliauti, pažinti pasaulį ir nenustoti judėti pirmyn. Kartu tėtis pats savo pavyzdžiu parodė, kokia yra svarbi disciplina ir reiklumas sau, juk dienos pabaigoje kiekvienas stoja į akistatą pats su savimi, su savo sprendimais, pastangomis ir rezultatais, už kuriuos atsakomybę prisiimi tik tu pats“, – dalijosi ji.

Pasakodama apie tėtį, Dominyka teigė, kad jis buvo reiklus, bet kartu atvira širdimi dalijo dėmesį ir meilę.

„Mano tėtis turėjo išskirtinį humoro jausmą, išskirtinę charizmą. Jis natūraliai gebėjo suburti žmonės, kurti gerą atmosferą ir būti kompanijos ašimi. Namuose, šeimoje jis buvo gana reiklus, stipriomis vertybėmis paremtu stuburu. Turėjo labai tvirtą požiūrį į atsakomybę bei discipliną. Na, o meilę išreikšdavo veiksmais ir dėmesiu. Būtent toks jo portretas išliko mano širdyje“, – prisiminimais dalijosi D.Pozniakaitė.

Neretai žinomų tėvų autoritetas įpareigoja jų vaikus – vieni tai vertina, kiti dėl to jaučiasi nepatogiai. Dominykai jos pavardė reiškia ne tik pripažinimą, bet ir atsakomybę už vertybes, kurias brangina jos šeima.

„Priklauso nuo konteksto ir žmonių kartos. Žmonės, besidomintys boksu ar tie, kurie buvo istorijos dalis 1968 metais, su pagarba atpažįsta Pozniako pavardę. Kita vertus, man asmeniškai, tai yra ne tik atpažįstamumas, bet ir vertybinė atsakomybė. Ji siejasi su disciplina, nuosekliu darbu, tomis vertybėmis, kurios nesikeičia, nepriklausomai nuo laikmečio. Man tai pozityvus jausmas, nesusijęs su spaudimu, o kaip tik su vidine motyvacija gyventi ir veikti remiantis stipriomis vertybėmis. Tarsi vidinis orientyras, kokiais principais noriu grįsti savo gyvenimą“, – teigė ji.

Prieš septynerius metus Dominykos šeima įkūrė „Dano Pozniako paramos“ fondą. Oficialiame fondo puslapyje rašoma: „Mes, Dano šeima, įkūrėme fondą paskatinti noro puoselėti Dano Pozniako vardą, tęsiant Jo pradėtus darbus, skatinant ir populiarinant boksą Lietuvoje, bei už jos ribų. Labai norime, kad Jo vardas skambėtų žmonių lūpose, mūsų atliktų darbų dėka.“

Dominyka pasidalijo mintimis apie fondo atsiradimą:
„Turbūt viskas prasideda nuo idėjos, o ji gimė jau labai seniai ir iš labai asmeninio ir vertybinio pagrindo – siekio prisidėti prie Lietuvos sporto bendruomenės, puoselėti atminimą ir nepamiršti žmonių, kurie savo darbu bei pasiekimais prisidėjo prie šalies istorijos. Man artima ir tėčio dažnai kartota frazė – ‘Čempionais ne gimstama, o jais tampama’. Tikiu, kad čempionu galima būti ne tik ringe, bet ir kasdieniame gyvenime, gebėjime kurti vertę kitiems taip pat pasireiškia čempioniškas požiūris. Tikiu, kad ilgainiui fondo misija įgaus naujas formas, bet šaknys visada bus paremtos pagarba ir prasmingais darbais.“

Tėčio vardu įkurtas fondas Dominykai reiškia ne tik gerą darbą visuomenei: „Tam tikra prasme tai padėka už mane visą gyvenimą lydinčią tėčio pagalbą. Tai ne tik atminties išsaugojimas, bet ir vidinis ryšys su tuo, kas formavo mano požiūrį į gyvenimą. Tai prasminga veikla, suteikianti gilesnį prasmės jausmą.“

Paklausta, ar pati yra išbandžiusi boksą ir kaip vertina šį sportą, ji nusišypsojo ir pridūrė: „Aš ringą iškeičiau į oro uosto terminalus. Mano Olimpiada – aviacija.“

Naujas gyvenimo etapas – motinystė

Jau septynis mėnesius Dominyka gyvena motinystės džiaugsmais. Pasak jos, nors pradžioje ši patirtis kėlė baimę, ji suteikė vertingų pamokų.

„Motinystė man visada buvo siekiamybė, tarsi natūrali asmeninė evoliucija, laukiamas ir sąmoningas etapas. Tarsi gili vidinė bei išorinė transformacija, paradoksaliai suteikianti daug stiprybės per švelnumą ir kantrybę. Žinoma, turbūt kaip ir daugeliui, neapibrėžtumas ir nežinomybė kėlė nerimą, norėjosi, kad viskas vyktų sklandžiai, bet nėštumas ir vaikelio gimimas turbūt yra geriausi mokytojai, kaip kartais tiesiog reikia paleisti kontrolę ir pasitikėti gyvenimo procesu“, – dėstė D.Pozniakaitė.

Itin įtemptu ritmu gyvenančios Dominykos kasdienybę pakeitė sūnaus gimimas.

„Vaikelis – mano ramybės uostas. Jo atsiradimas natūraliai išmokė atsiriboti nuo to, kas nėra taip svarbu, išsigryninti prioritetus ir iš naujo įvertinti kasdienybės prasmę. Motinystė atnešė visai kitokį laiko, dėmesio ir džiaugsmo pojūtį, išmokė vertinti net ir mažus laimėjimus. Jo dėka susikūrėme ritualus bei ramybės momentus, kurių galbūt anksčiau net neturėjau“, – šyptelėjo moteris.

Paklausta apie didžiausią iššūkį, ji teigė, kad reikėjo laiko suprasti, jog būti gera mama nereiškia nuolat save spausti, ar kelti per didelius reikalavimus.

„Su laiku ateina supratimas, kad būti pakankamai gera mama, pakankamai gera dukra ar pakankamai gera profesionale – jau savaime yra labai daug. Ne visos dienos yra vienodos, kartais viskas tobulai susidėlioja – ir grikius su vištiena pavalgai, ir pasportuoti nubėgi ir su mažyliu ramybe pasidžiaugi, ir projektai sėkmingai užsibaigia. Būna dienų, kai atrodo vėjas pučia į kitą pusę. Šis etapas išmokė labai svarbios pamokos – nebūtina visada būti maksimaliste. Kartais didžiausia vidinė branda yra leisti sau būti žmogumi, o ne idealia savęs versija“, – pasakojo Dominyka.

Moteris sako jau įsitikinusi, kad motinystę galima suderinti ir su intensyviu darbu aviacijos srityje.

„Mano sūnus jau sėkmingai turėjo dvejas tolimas keliones ir tai tik dar labiau sustiprino mano įsitikinimą, kad vaikai gali labai sėkmingai augti globalioje aplinkoje. Jei tik būtų galimybė, visur keliautume kartu, tačiau kiekvieną situaciją vertinu racionaliai. Ilgesnių komandiruočių ar projektų metu, nematau kliūčių keliauti kartu, ypač kai yra tinkamos sąlygos ir palaikymas. Tuo tarpu trumpų vizitų atveju prioritetą teikiu stabilumui. Mažyliui ramiau išlikti savo įprastoje aplinkoje, o aš savo keliones tokiu atveju planuoju maksimaliai efektyviai ir koncentruotai“, – teigė ji.

Paklausta, ar supažindins sūnų su senelio ar savo gyvenimo aistra, ji teigė, kad svarbiausia yra perduoti sūnui tinkamas vertybes, o ateities kelią jis galės rinktis pats.

„Visų pirma, aš tikiuosi, kad vaikutis bus geras žmogus, tai yra mano siekiamybė. Vertybės, charakteris ir gebėjimas būti doru žmogumi man visada bus svarbiau už konkrečią profesiją. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo unikalų kelią, todėl nuoširdžiai linkiu jam pasirinkti sritį, kuri leis realizuoti save ir patirti pasaulį, kad ir kokį kelią jis pasirinks. Jei šis teiks jam džiaugsmą, mano širdis bus rami ir laiminga“, – kalbėjo D.Pozniakaitė.

„Vizitinė kortelė“ ir išvaizdos ritualai

Pirmą kartą išvydus D.Pozniakaitę, turbūt ne vienam iš karto į akis krenta jos išskirtinio grožio garbanoti plaukai. Ji neslėpė, kad tai – neatsiejama jos asmenybės dalis, už kurią dėkinga savo tėvams.

„Plaukai iš tiesų tapo mano savotiška vizitine kortele tiek darbe, tiek socialiniuose tinkluose. Jie dažnai tampa atpažinimo ženklu, kuris labai praktiškai pasitarnauja didesniuose aviacijos renginiuose ar parodose. Už šį „signature“ bruožą turiu būti dėkinga abiem savo tėvams. Genetika kartais visai neblogai sukuria asmeninio identiteto bruožus“, – kalbėjo moteris.

Nors iš šono atrodytų, kad Dominykos plaukų priežiūra ryte turėtų suvalgyti nemažai laiko, pasak jos, užtenka vieno paprasto dalyko.

„Tikrai laimėjau genų loterijoje, nes plaukai reikalauja tik išplovimo“, – juokėsi ji.

Kalbėdama apie ryšį su mama Gene Pozniakienė, ji džiaugiasi draugyste. Dominyka mamai dėkinga ir už perduotą moteriškumo jausmą.

„Mes su mama esame geriausios draugės. Nepaisant amžiaus skirtumo, mano mamos jaunatviška širdis ir atvirumas pasauliui, begalinė meilė savo vaikams leido mums būti labai artimoms. Daugelį savo moteriškumo ir estetikos pojūčio aspektu sieju būtent su ja. Mama man perdavė stiliaus jausmą, intuiciją, pagarbą sau ir savo kūnui bei domėjimąsi psichologija. Mūsų ryšys gyvas ir kasdienybėje turime daug „moteriškų ritualų“ – mėgstame kartu apsipirkinėti, ar kur nors jaukiai pavakarieniauti, aptarti savaitės įspūdžius. Svarbiausia, kad visuomet jaučiam abipusį, besąlygišką viena kitos palaikymą“, – pasakojo ji.

Moteris juokėsi, kad jos mama galėtų drąsiai papildyti Lietuvos nuomonės formuotojų gretas.

„Manau, kad mano mama būtų puiki „influencerė“. Jos vidinė energija, motyvacija gyvenimui ir žibančios akys – tikrai įkvepia. Mamai negalioja posakis „aš per sena“ ir aš tuo labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Mama visada primena, kad žmogaus smalsumas neturi amžiaus ribų. Visai neseniai ėjome kartu pasidaryti tatuiruotės ir prieš keletą savaičių pirmą karta gyvenime išmėgino pilateso treniruotę! Juk amžius tik skaičius, viskas priklauso, kaip žmogus jaučiasi širdy“, – džiaugėsi ji.

Nors neretai suaugę vaikai jau nebeklauso tėvų patarimų, Dominykai mamos nuomonė visada buvo svarbi: „Mano mama sėkmingai užaugino net 3 dorus, sveikus ir drįsčiau sakyti, laimingus žmonės! Visuomet įsiklausau į jos patarimus ir nuoširdžiai vertinu jos nuomonę, net ir tais atvejais, kai mūsų požiūriai šiek tiek išsiskiria.“

Net ir prieš tampant mama Dominyka labai vertino savo tėvus, tačiau vienas dalykas pasikeitė: „Ėmiau garsiau ir dažniau išreikšti savo meilę bei padėką.“

Akivaizdu, kad aviacijos verslo specialistė sulaukia nemažai komplimentų. Nors jie ir glosto širdį, ji įsitikinusi, kad išorinis grožis tik atspindys.

„Turbūt nėra gerai, bet aš jų nesureikšminu, ypač jei komplimentai susiję su išvaizda. Esu įsitikinusi, kad išorė yra vidaus atspindys ir aš daug investuoju į jį – stengiuosi maitintis sveikai, atsidėkoti kūnui palaikydama jį stipriu sporto salėje, išmainydama į vakarėlius, į saldų miegą bei skaitydama knygas“, –sakė Dominyka.

D.Pozniakaitė užsiminė, kad ne kartą yra sulaukusi palyginimų ir su kino personažais bei atskleidė, kaip į tai reaguoja: „Esu sulaukusi įvairių epitetu, bet gal dažniausias – Gina Montana iš „Scarface“. Tokius palyginimus aš pasitinku su šypsena, tačiau neteikiu jiems didelės reikšmės. Manau kiekvienas mes esame unikalus ir antros tokios kaip aš nėra, dėl to palyginimai dažniausiai praslysta pro ausis.“

Paklausta apie ritualus, kurie padeda išlaikyti ne tik išorinį grožį, bet ir vidinį, ji įvardijo keletą svarbių dalykų.

„Miegas, maistas, sportas, vidinis pasaulis. Neįvardinčiau to, kaip trumpalaikiu ritualu, labiau gal gyvenimo būdu. Visuomet įvertinu savo lėkštės turinį kaip „degalus“ savo kūnui, kokią naudą suvalgius aš gausiu, kokiais elementais papildysiu savo kūną. Tai nereiškia, kad pyragėlis nepraslysta į mano meniu, bet tiesiog, tai vertinu kaip emocinę naudą. Svarbiausia, kaip ir visur – išlaikyti balansą. Sportas tiesiog neatsiejama mano kasdienybės dalis, tai yra tam tikra meditacija ir būdas paleisti protinę įtampą. Judėjimą vertinu tarsi su pagarba ir dėkingumu kūnui už tai, kaip ištikimai jis mane „neša“ per gyvenimą. Miegas – pagrindinė baterijų pakrovimo dalis. Jį laikau pagrindine ir esmine savijautos ir išvaizdos dalimi, todėl prioritetą teikiu kokybiškam poilsiui. Na, o vidinis pasaulis reikalauja ne mažiau dėmesio, nei fizinis kūnas. Šiuo metu man tai reiškia sąmoningą laiką su sūnumi, gebėjimu sulėtėti ir skaityti teisingą knygą“, – kalbėjo pašnekovė.

Kalbėdama apie savo moteriškumą ir stilių, ji pasakojo, kad kartais užtenka vos kelių smulkmenų: „Galbūt kartais neįvertiname, kiek galios savyje turi aukštakulniai, išlyginti balti marškiniai, laikrodis ant rankos ar nišiniai kvepalai paliekantys šleifą tau praėjus. Paradoksalu, bet turbūt, kuo intensyvesnis ir sudėtingesnis gyvenimo etapas, tuo daugiau dėmesio skiriu savo išvaizdai. Stilius man suteikia jėgų ir primena kas aš tokia, kai pačiai pritrūksta jėgų. Tad puoselėju save ne dėl kitų, o pirmiausia dėl savęs. Man tai yra savotiška savigarbos forma ir vidinės laikysenos dalis.“