Robertas Kupstas 40-metį trankiai atšventė Vilniuje – atvirai apie sėkmingą verslą Dubajuje ir širdies reikalus

Robertai, kokiomis nuotaikomis pasitikote 40-metį? Kokius jausmus sukėlė šis skaičius?

Nuotaika tikrai puiki. Antrąją Velykų dieną surengiau gimtadienį. Aišku, per Velykas dalis pakviestų žmonių laiką leido su šeimomis arba buvo išvykę. Bet džiaugiuosi, kad patiems artimiausiems pavyko būti drauge. Vertinu tuos, kurie rado laiko man (šyptelėjo). O tas skaičius negąsdina. Aš jaučiuosi dabar tikrai geriau ir optimistiškiau nei, tarkime, prieš 10 metų, kai man buvo 30. Gal taip yra todėl, kad su branda ateina ir pasitikėjimas, ypač dėl to, kad per pastaruosius 10 metų sulaukiau profesinės sėkmės. Viskuo džiaugiuosi ir laukiu, kas bus toliau.

Ar esate iš tų, kurie artėjant jubiliejui permąsto savo gyvenimą ir dėliojasi naujus planus?

Tokie momentai kaip jubiliejai, Naujieji metai ar kiti perėjimo taškus žymintys įvykiai visada priverčia susimąstyti, tačiau aš labiau praktikuoju nuolatinę gyvenimo refleksiją. Kasdien rašau dienoraštį, mąstau apie gyvenimą, dėliojuosi planus, todėl papildomai daug vien dėl gimtadienio permąstyti nereikėjo. Labiau norėjau tiesiog padėkoti draugams, kurie mane palaikė visus šiuos metus, todėl tas jubiliejus buvo tarsi padėkos vakaras jiems už gražias draugystes ir jų energiją.

„Padėkos vakaras“ buvo išties nemažas – norėjosi šią sukaktį paminėti su trenksmu?

Manau, kad tokia šventė turi būti sutikta džiaugsmingai ir energingai. Gyvenime lengva įsisukti į kasdienybę, rutiną, todėl tikrai reikia naudotis proga ir išspausti maksimumą.

Šėlote iki paryčių?

Kita diena po vakarėlio buvo darbo diena, todėl užteko šventimo iki vidurnakčio. Na, galbūt kažkas dar ir pratęsimą darė (šyptelėjo). Šventė buvo su labai smagia programa – vakarėlio pradžioje pasirodė jauni muzikantai, kurie improvizavo, vėliau grojo džiazo muzikantai, o vakarą užbaigė mano gera draugė Marija Paškevičiūtė, kuri stojo už didžėjaus pulto. Visi mėgavomės muzika, bet per daug šėlti negalėjau dėl darbų kitą dieną.

Ar išduosite, kokių dovanų gavote?

Iš kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio gavau vinilinių plokštelių, nors jų nesiklausau ir net neturiu joms skirto grotuvo namuose, bet labai džiaugiausi – jos buvo su istorija. Sulaukiau ir daug įvairių linkėjimų, kurie buvo išties prasmingi, gal net filosofiški. Emocijos dar ne iki galo nuslūgusios, todėl viską sunku atsiminti, bet apskritai jaučiuosi labai gerai atšventęs.

Daug kalbate apie muziką… Neseniai kaip tik praūžė „Kelias į žvaigždes“ turas, tačiau jūsų ten nematėme. Ar nesinori grįžti prie muzikos?

Norėti tai noriu, bet mano gyvenimas mane nuvedė į Dubajų – ten yra verslas, projektai. Muziką myliu ir vis dar muzikuoju, tačiau dabar tai labiau hobis, aistra, kuria galiu dalytis su draugais. Vis dėlto vykti į turus ar dalyvauti televizijos laidose reikalauja didelio įsipareigojimo ir nemažai laiko.

Juk reikia viskam pasiruošti, o man tai atrodo nesuderinama su žmogaus, turinčio tiek daug kitų veiklų kaip aš, gyvenimu. Prisiminimai iš įvairių projektų yra tikrai šilti ir, nors praėjo jau dvidešimt metų, kai kurie žmonės viską prisimena lyg tai būtų švieži įvykiai, pamena ir mane. Tai mane maloniai stebina.

Žmonės vis dar atpažįsta jus gatvėje?

Kažkiek atpažįsta. Man visada labai juokinga, kai grįžtu į Lietuvą –pasieniečiai visada būna labai draugiški, sveikinasi, pakalbina.

Pastaruoju metu apie jūsų gyvenimą girdime itin retai. Kuo dabar gyvenate?

Prieš dešimtmetį Dubajuje pradėjau savo verslą maisto srityje – turime šiltnamius, auginame daržoves. Dabar dirbu ir prie kitų maisto projektų, kurie susiję su žuvininkyste ir maisto gamybos technologijomis.

Mano patirtis tame regione tikrai didelė, todėl mane kviečia ir kaip konsultantą į kitas įmones – nori, kad padėčiau joms plėstis, kurčiau verslo planus, rinkos įvedimo strategijas ar supažindinčiau su investuotojais. Tai tų darbų aš turiu labai daug – tik spėk dirbti (juokėsi).

Nors esu Amerikos lietuvis, dabar mano ryšys su ta šalimi daug mažesnis, nes gyvenu tarp Dubajaus ir Vilniaus. Galbūt kažkam tai bus keista, bet iš Dubajaus Lietuva yra daug lengviau pasiekiama nei JAV –atsirado net tiesioginiai skrydžiai, laiko zona panaši. Todėl lengva grįžti ir aplankyti mamą, artimuosius, draugus bei palaikyti ryšį su pačia Lietuva.

Dabar neretas rinkosi palikti Dubajų dėl greta vykstančio karo. O jūsų verslų tai nepaveikė?

Mano verslas ten orientuotas į vietinę rinką – viskas, kas pagaminama, parduodama vietoje. Nieko nereikia eksportuoti, todėl konfliktai pardavimų nepaveikė. Tiesą sakant, gal net kažkiek padėjo, nes žmonės dabar daugiau visko perka iš vietos ūkių, o konkurencija su importuojamais produktais sumažėjo. Žinoma, jei turistų vis mažės, tai ir prekių bus suvartojama mažiau, bet kol kas viskas tikrai stabilu.

Buvote prakalbęs apie mamą Nijolę, ar ji jubiliejaus proga pateikė kokių nors gyvenimiškų patarimų?

Tų patarimų iš jos aš gaunu kiekvieną gyvenimo valandą (juokėsi). Tačiau būtent gimtadienio proga kažko tokio neišskyrė. Aišku, sakė, kad laukia šeimos, anūkų…

Kalbant apie šeimą… Prieš daugelį metų buvote tituluojamas Lietuvos svajonių jaunikiu. Ar kam nors jau pavyko palenkti jūsų širdį?

Su tuo šeimos kūrimu yra sunku, nes aš daug laiko praleidžiu Dubajuje, kuris yra musulmoniškas kraštas. O aš norėčiau mylimosios iš savos kultūros – norisi lietuvaitės ar bent europietės. Aišku, tų santykių ir draugysčių yra buvę, bet ties šeimos klausimu vis dar dirbama. Labai tikiu, kad per ateinančius metus tai jau pasikeis.

Ar tai reiškia, kad išrinktoji jau yra?

Dar nėra. Yra moteris, su kuria bendrauju, tačiau susipažinome gana neseniai. Bus matyti, kaip toliau vystysis mūsų bendravimas.

Tikriausiai šeima ir yra tai, ko palinkėtumėte sau iki kito jubiliejaus?

Manau, taip. Tikriausiai tai mano penkmečio planas – per tiek laiko tikrai turėtų pavykti.

Kai kurie svajoja turėti kone visą vaikų futbolo komandą, tiksliai žino kiek ir ko nori. O kaip jūsų atveju?

Nesu taip griežtai visko susidėliojęs, bet į vedybas žiūriu labai rimtai. Statistiškai išsiskiria kone pusė susituokusių porų – tai labai didelis skaičius… O aš norėčiau nebūti tos statistikos dalimi, norisi su žmogumi gyventi sėkmingai. Santuoka yra didelis įsipareigojimas, todėl man svarbi tikra bendrystė. Norisi, kad mus sietų bendri pomėgiai ir interesai, kad galėtume viskuo dalytis ir leisti vienas kitam augti. Manau, kad emocinis ryšys tarp žmonių yra viso ko pagrindas.