„Brainstorm“ lyderis Renaras Kauperis – apie santykius grupėje ir šeimoje, perdegimą ir „Euroviziją“

– Tiesą pasakius, labai nustebau sužinojusi, kad jūsų sūnūs dvyniai Edgaras ir Emilis koncertuoja grupėje „Carnival Youth“. Jiems jau po 20, jums – tik 41-i...

– Turime dar jaunėlį Aroną, kuriam 4-eri su puse.

– Šou versle ankstyva santuoka paprastai nežada nieko gero, bet jūsų šeima kažkaip atlaiko išmėginimus?

– „Brainstorm“ – labai ištikima grupė visais atžvilgiais. Su žmona mes kartu 23 metus, pažįstu ją nuo mokyklos laikų, su vaikinais jau 26 metus grojame. Tiesa, mūsų boso gitaristas prieš 12 metų žuvo autokatastrofoje. Likome keturiese, bet visi tie patys, kurie ir pradėjome. Gerai, kai santykiai kuriami tvirtu pagrindu. Palaikyti draugystę – sunkus darbas: turi nepamiršti pasirūpinti draugais, paskambinti jiems, skirti dėmesio. Dabar taip greitai viskas keičiasi, tiek visokių reikalų, visi turi šeimas, vaikus. Kai draugai siūlo kur nors išeiti, išgerti alaus, pasikalbėti, ir pats dažnai atsikalbinėju: „Žinote, ką tik grįžau, noriu pabūti namie, padėlioti lego su mažuoju.“

– Šiais laikais visi draugai sėdi feisbuke.

– Aš juo nesinaudoju ir apskritai „nedraugauju“ su socialiniais tinklais. Labiausiai man suprantamas yra instagramas su nuotraukomis ir trumpais vaizdo įrašais, bet ten savo paskyros irgi neturiu – kai draugai įsijungia, pasižiūriu per petį. O jie sako: „Ko žiūri? Savo pasidaryk!“ Iš tikrųjų man labiau patinka susisiekti tiesiogiai – paskambinti, nusiųsti žinutę, na, dar elektroninį laišką. Socialiniai tinklai atima tiek daug laiko! Net jeigu tvirtini, kad esi nepriklausomas nuo interneto, kai tik atsiduri ten, kur yra „WiFi“ ryšys, automatiškai trauki iš kišenės telefoną ir jungiesi pasitikrinti pašto. Jau tūkstantį kartų kalbėta apie šią priklausomybę ir vis tiek dažnai matau: draugai sėdi kambaryje, žiūri į ekranus, bado kažką pirštu. O aš brązginu gitarą ir kviečiu: „Ei, žmonės, ateikite, padainuokite ką nors su manimi – grįžkite į realybę!“

– Kas sunkiau: per tiek metų nesusipykti su žmona ar grupės nariais?

– Pykčių, aišku, visur pasitaiko – kaipgi be jų? Taip ir turi būti. Normalu, kad susidūrus dviem skirtingoms nuomonėms žmonės nori įtikinti vienas kitą savo teisumu, nes kiekvienas mato savo akimis ir suvokia savo protu. Tokie pykčiai tik stiprina tiek šeimą, tiek grupę – net jeigu trumpai ir išbalansuoja santykius. Juk sakoma: kas mūsų neužmuša, tas mus padaro stipresnius. Tokie momentiniai nesusipratimai nėra blogai, jeigu žmogus paskui mąsto apie juos, analizuoja situaciją ir supranta, kad negali visada būti teisus, nors ir kaip to norėtų. Kartais reikia nusileisti, mokėti žengti pirmą žingsnį, ištarti: „Pasikarščiavau, atleisk.“ Kuo ilgiau žmonės kartu gyvena, tuo labiau pripranta vienas prie kito ir žino silpnąsias vietas, kurių galbūt nebūtina liesti.

– Ar esate iš tų, kurie moka nusileisti?

Negaliu ištverti situacijų, kai dėl ko nors įsižeidžiama ir nesikalbama. Net jeigu atrodo, kad teisybė mano pusėje, vis tiek siūlau: „Na, baigiam, atsiprašau – eikim į priekį.“

– Sakyčiau, netgi labai moku. Negaliu ištverti situacijų, kai dėl ko nors įsižeidžiama ir nesikalbama. Net jeigu atrodo, kad teisybė mano pusėje, vis tiek siūlau: „Na, baigiam, atsiprašau – eikim į priekį.“

– Vienoje dainoje jūs rečitatyvu deklamuojate: „Žinau, kad jaunystė baigėsi ir man belieka tik prisiminimai.“ Iš tiesų?!.

– Situacija šiek tiek sudėtingesnė. Šiuos žodžius parašė Jevgenijus Griškovecas, jis už mane truputį vyresnis. Kartais per koncertus, kai jo nebūna, atlieku tą dainą ir už jo grupę „Bigudi“, ir už „Brainstorm“. Anksčiau, kai tik pradėjome kartu dainuoti, pagalvodavau: „Šitas tekstas tikrai ne apie mane.“, bet pamažu pradedu jį vis labiau suprasti. Ta daina ypatinga, net ašarą išspaudžia. Jos pabaigoje pridėjome teksto ir nuo savęs. Apie tai, kad laimingi buvome ne tik jaunystėje, kad kada nors, po 15–20 metų, suprasime, jog laimingi esame būtent dabar. Tačiau taip jau žmogus sutvarkytas, kad jam sudėtinga džiaugtis šiuo momentu.

– Ar jums pačiam tai pavyksta?

– Labai stengiuosi. Gelbėja tikėjimas, mėginimai stabtelėti, pamedituoti, pasimelsti. Kiekvienas gali tai vadinti, kaip nori, bet gerai yra atrasti kelis momentus per dieną, kada gali trumpai „užminti ant stabdžių“. Aplinkui visko tiek daug, viskas taip įdomu, norisi visur dalyvauti, ko nors naujo griebtis, kol vieną kartą supranti, kad žmogus vis dėlto turi tam tikras ribas. Esu su tuo susidūręs. Kai buvau 33-ejų, dėl didelės perkrovos man buvo nustatytas vegetacinės nervų sistemos sutrikimas. Atrodydavo, kad ir tą spėsiu, ir aną, ten nubėgsiu, ten atsakysiu, bet galiausiai tapau tokiu nervų kamuoliu, kad nebegalėdavau nei televizoriaus žiūrėti, nei knygos skaityti – nebesugebėdavau susikoncentruoti. Teko save gerokai pristabdyti, pavyko išsikapstyti be vaistų. Padėjo akupunktūra, tikėjimas, disciplina, sportas. Supratau, kad jeigu „savęs nesusirinksiu“, atsiras dar didesnių problemų. Labai daug žmonių susiduria su šia liga net nesuprasdami, kas jiems darosi. Tai tampa didžiule problema: taip įsibėgėji, kad nebegali sustoti, o naktį – užmigti, nes galvoje vis dar bėga mintys. Vieni pradeda vartoti kokias nors tabletes, kiti lenda dar giliau į akligatvį. Noriu pasakyti, kad yra išeitis: tiesiog reikia rasti sau prieinamą būdą ištrūkti iš viso to, o paskui stengtis gyventi adekvačiai, kad liktų laiko ir darbui, ir šeimai, ir poilsiui.

– Ar sporto jūsų gyvenime daug?

– Grupėje visi esame gana aktyvūs. Anksčiau žaidėme futbolą, dabar pagrindinis – lauko tenisas. Man patinka, kad galiu jį žaisti su žmona, abiem vyresniais sūnumis, jau ir mažasis ima mokytis.

– Kamuoliukus padavinėja?

– Ne, jis nori būti svarbiausias, tas, kuris mušinėja rakete! Tenisas tapo mūsų šeimos sportu. Kadangi rytais anksti atsibundu, mėgstu pabėgioti ar pasivaikščioti, išsimaudyti upėje, jeigu neužšalusi. Prieš porą metų maudydavausi dar ir lapkritį – gyvename Rygoje, netoli Dauguvos. Bėgdavau iki jos kas rytą, dabar tai greičiau išimtis. Tiesa, šiemet sausio 19-ąją, per stačiatikių Jėzaus Kristaus krikštijimo šventę, draugas pakvietė prie jūros. Esu liuteronų tikėjimo, bet laikausi nuomonės, kad visos konfesijos geros: visi meldžiamės tam pačiam Dievui. Stačiatikiai tiki, kad tą dieną vanduo tampa šventas. Pasimankštinome, apšilome, persižegnojome ir – į jūrą! Paskui jautėmės labai žvalūs ir niekas nesusirgo.

– Kaip manote, iki kelerių metų atlikėjas gali eiti koja kojon su laiku?

– Mickas Jaggeris visiems mums taip aukštai iškėlė kartelę... Kol scenoje jautiesi gerai, nelipi į ją dėl pinigų ar dar ko nors, tol esi savo vietoje. Visi žinome, kaip malonu daryti tai, kas tau patinka. Neseniai surengėme turnė po Latviją – smagu pirmose eilėse matyti jaunas merginas. Aišku, į koncertus ateina ir žmonės su šeimomis, tie, kurie užaugo klausydamiesi mūsų muzikos, bet jaunimo netrūksta, vadinasi, grupė įdomi ir dabartinei kartai.

– Apie „Brainstorm“ Lietuvoje daug kas išgirdo po 2000 metų „Eurovizijos“, kur užėmėte trečią vietą. Gal išsiaiškinote paslaptį, kas padeda laimėti šiame konkurse? Nes lietuviai dėl savo nesėkmių dažnai kaltina šalies mažumą ir susiklosčiusią politinę situaciją...

Žmonės kasmet mėgina atrasti formulę, kaip laimėti „Euroviziją“, – aš jos nežinau. Aišku tik kad daina turi būti gera, o atlikėjas – charizmatiškas.

– Kas ką besakytų, šis konkursas sąžiningas tuo atžvilgiu, kad jo scenoje gali būti toks, koks nori: vilkėti ir paprastus marškinėlius su džinsais, ir ryškiaspalvį kostiumą, pasirodyti apsuptas visokių ugnies ir vaizdo efektų. Gali groti ir sunkųjį roką, ir popmuziką – tavęs niekas nemėgina įsprausti į rėmus. Eik, dalyvauk ir gal tavo sąžiningumas visiems patiks. Žmonės kasmet mėgina atrasti formulę, kaip laimėti „Euroviziją“, – aš jos nežinau. Aišku tik kad daina turi būti gera, o atlikėjas – charizmatiškas. Jeigu tavo kūrinys patiks, nebebus svarbu nei šalies dydis, nei politika – žmonės vis tiek už jį balsuos.

– Su žmona Agnese turite ir bendrų kūrybinių projektų – įrašėte albumą vaikams. Kaip atradote šią auditoriją?

– Kartą mūsų šeimos draugė dailininkė pasiguodė, kad jos 5-mečiam sūnui niekaip nesiseka išmokti abėcėlės. Ir aš sugalvojau tokį eilėraštuką, kuriame kiekvienas žodis prasideda vis kita raide pagal abėcėlę. Paskui iš jo atsirado dainelė, galiausiai to berniuko mama nusprendė išleisti knygelę, kiti draugai – sukurti animacinį filmuką. Jis tapo vaikišku hitu, www.youtube.com peržiūrėtas daugiau nei 5 milijonus kartų – nė viena „Brainstorm“ daina nebuvo tokia populiari. Po kurio laiko su ta pačia dailininke sukūrėme projektą, padedantį vaikams lengviau išmokti daugybos lentelę. Už jį net gavome valstybinį apdovanojimą! Trečiame albume vaikams dainuoja jau ir mano žmona. Agnesė ne dainininkė, bet turi labai gražų balsą, kūrė ir albumo dizainą. Šiuo metu ji studijuoja scenografiją Latvijos dailės akademijoje, todėl mes dabar labai susikoncentravę į teatro meną. Netgi juokiamės, kad aš su vyresniais sūnumis rašysiu miuziklą, ji galės kurti scenografiją – bus toks šeimos verslas. O anksčiau Agnesė dirbo mados stiliste moterų žurnale.

– Štai kodėl taip gerai atrodote scenoje!

– Žmona sako, kad esu labai užsispyręs, kai nesiseka atkalbėti nuo kokio nors man mielo drabužio. Bet, taip, ji labai padeda ir aš į jos patarimus linkęs įsiklausyti. Džiaugiuosi, kad šeimoje šalia manęs yra kitas kūrybiškas žmogus, kuris ir toliau tobulėja. Mokymosi tęstinumas labai svarbus santykių šviežumui: mes visada vienas kitam esame įdomūs, nuolat atrandame temų diskusijoms. Prieš pradėdama dirbti mados stiliste Agnesė studijavo psichologiją, o po motinystės atostogų suprato, kad nori dar kur nors mokytis.

– Jūs pats irgi ne dainininkų mokyklą baigęs, o žurnalistiką.

– Dainuoju nuo 14 metų. Po mokyklos norėjosi kur nors pastudijuoti, o ir tėvai vis kartojo: „Reikia, diplomas – labai svarbu.“ Tiesa, gyvenime man jo nė karto neprireikė, bet mokytis ir tobulėti iš tikrųjų svarbu. Studijuodamas sutinki daug įdomių žmonių: jie gali tapti arba tavo draugais, arba verslo partneriais. Neverta iškart nuo 18-os pulti dirbti, nes taip iki pat 65-erių arba dirbsi, arba ieškosi darbo. Nuostabu, kad po mokyklos dar yra 4–5 metų laikotarpis, per kurį gali kuo nors tapti, – tai puiki gyvenimo atkarpa.

– Bet kodėl rinkotės žurnalistiką?

– Tiesą pasakius, būdamas 18-os nelabai įsivaizdavau, kuo norėčiau būti. Pamaniau, kad žurnalistika – tokia sritis, kurioje gali susidurti su labai įvairiomis disciplinomis. Beje, jos man labai pravertė – kad ir kalbos pratimai arba tai, ką dabar vadiname viešaisiais ryšiais.

– O kaip tapote dar ir aktoriumi?

– Atlikau kine kelis vaidmenis, tačiau manęs vadinti aktoriumi tikrai nereikėtų. Na, teisybė – gavau net apdovanojimą, nors kai ėjau jo pasiimti, buvo taip nepatogu! Visi nominuoti aktoriai sėdėjo salėje, o prizą atidavė man. Nė neatsimenu, ką tuomet kalbėjau. Turbūt, kad džiaugiuosi, didžiuojuosi; bet dabar norėtųsi pasakyti: „Atleiskite, brangūs aktoriai, mane kartais pakviečia pavaidinti, o kadangi tai labai įdomu, aš ir sutinku.“

– Žodžiu, imatės visų įdomių projektų, kuriuos jums pasiūlo?

– Žinoma. Juk tai mano gyvenimas ir jis turi būti įdomus. Galiu tik dėkoti Aukščiausiajam, kad darau tai, ką mėgstu ir kartu su draugais, kad turiu puikią šeimą, nuostabią žmoną, talentingus vaikus... Galiu net apsiverkti kalbėdamas. Aš iš tų žmonių, kurie lengvai susigraudina ir žiūrėdami filmą, ir girdėdami gerą dainą. Mane dažnai apima tokios stiprios emocijos, bet paskui būna labai lengva – tarsi būtum apsivalęs iš vidaus.