Jei trokšti užkariauti pasaulį, dažnai tam reikalingos tinkamos priemonės. Brolių Beno (27), Mato (24) ir Kristupo (22) Petraičių atveju, tomis priemonėmis tapo žirgai. Jie gimė šeimoje, kur smėlio dėžę pakeitė jojimo trasa. Dabar du iš jų – profesionalūs jojikai, o Matas praėjusiais metais tapo Lietuvos konkūrų čempionu.
Už šiuos vaikinus viskas buvo apgalvota bei nuspręsta dar prieš jiems pradedant lankyti mokyklą. Versliems tėvams įsigijus du žirgus, atsirado planai pasistatyti žirgyną, o sūnums, pagal tobulai apgalvotą gyvenimo scenarijų, lemta užaugti atsidavusiais sportininkais. Nebuvo lengva. Benas vos septynerių patyrė traumą. Neapdairiam prižiūrėtojui jį užsodinus ant baikštaus žirgo, gyvulys pasileido strimgalviais. Jei ne greita berniuko reakcija, kaip pats dabar sako Benas, jis tikrąja to žodžio prasme galėjo likti be galvos. Vienam sūnui užsispyrus ir pasakius, jog gyvenime nebejodinės, kiti nepabūgo išbandymų ir su didžiuliu užsidegimu ėmėsi šio sporto. Vaikinų mama – Baltijos Hanoverių veislės žirgų augintojų asociacijos prezidentė.
Broliai Petraičiai pasitinka svetingai, rudenėjant žirgyne vyksta įvairiausi darbai. Matui net du kartus tapus Lietuvos konkūrų čempionu jie sulaukia vis daugiau dėmesio. „Audruvyje“ daug jaunų darbuotojų. Šeimos verslą palaikantis ir šiuo metu restorano, įsteigto netoliese, reikalus prižiūrintis Benas sako, kad sužavėti Matą su Kristupu stengėsi ne viena mergina.
„Nebijo. Nei sunkių ūkio darbų, nei apsigyventi toli nuo namų“, – šypteli Benas. Jiedu su Kristupu jau turi drauges, tuo tarpu Mato širdis laisva. Jaunuolis kukliai kalba apie moteris. Kirbirkštys vaikino akyse atsiranda jam prisiminus laikus, kai Meksikoje vykusiame čempionate nušluostė nosį daugumai konkurentų įvairiose rungtyse ir daugiatūkstantinei miniai tada pirmą kartą teko išgirsti Lietuvos himną. Matui buvo vos 14. „Šiame sporte visai nesvarbu, iš kokios šalies tu esi, koks tavo amžius. Net ir užrietusiems nosis rūpi tavo pasiekimai. Jei gerai pasirodai, būk tikras – su tavimi susipažinti ir pabendrauti užsieniečiai norės“, – kalba vaikinas.
Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą sėdote ant žirgo?
Benas: Anksti. Man buvo septyneri, kai jodinėdamas labai išsigandau. Buvau dar mažas, o neišmanėlis prižiūrėtojas pasodino ant neramaus eržilo. Jis pasibaidė, pasileido bėgti į tą pusę, kur žirgyne vyko statybos. Pamenu, kad priešais išniro balta virvė ir aš vos spėjau pasilenkti. Nedaug trūko, kad likčiau be galvos. Žirgas bėgo į arklides. Aš nenukritau, išsilaikiau. Tačiau išsigandau. Vėliau tėvai vis tiek vertė mane joti. 12 metų, jau mokėdamas joti, nukritau ir susilaužiau raktikaulį. Atsidūriau ligoninėje ir pasveikęs niekada nebejodinėjau.
Matas: Jodinėju nuo vaikystės. Skirtingai nei Benui šis sportas man patiko nuo pat pradžių iki dabar. Kiekviena pergalė daug reiškia, kiekvienas trofėjus – didžiulis pasiekimas. Su broliu Kristupu visur keliaujame dviese ir vienas kitą palaikome.
Kristupas: Su Matu pradėjome joti vos sugebėjome normaliai išsilaikyti ant žirgo. Beje, po to, kai Benui lūžo raktikaulis ir jis atsisakė jojimo, tėtis nusprendė praplėsti vaikų būrį, jis įsteigė mokyklą. Mokytis jodinėti atvažiuodavo mokyklinukai iš Joniškio ir aplinkinių rajonų. Mums pasidarė įdomu.
Nejau nesinorėjo kitos veiklos?
Benas: Aš norėjau. Iki šiol galiu drąsiai prieiti prie žirgo, bet jodinėti man nepatinka. Palaikau brolius ir seku jų žingsnius, džiaugiuosi, kai Matui su Kristupu sekasi. Tenka kartu vykti į įvairiausias pasaulio šalis, pabuvoti vakarėliuose, susipažinti su įdomiais žmonėmis, tačiau daugiausiai laiko šiuo metu skiriu restoranui, įsikūrusiam netoliese namų ir žirgyno, bei žemės ūkiui.
Matas: Kadangi jodinėjome su kitais vaikais, man patiko. Tarsi būrelis po pamokų. Pats nuo žirgo kritau ne kartą. Tikriausiai būtų neįmanoma suskaičiuoti, tačiau geru raiteliu nenukritęs nebūsi.
Kristupas: Buvo ir kitos veiklos visi lankėme mokyklas, susitikdavome draugus. Nepamenu, jog būčiau dėl kažko priekaištavęs ar norėjęs laiką leisti kitaip.
Visi studijavote Vilniuje, tačiau sugrįžote į kaimą. Priešingai nei šiuolaikinis jaunimas pratęs.
Benas: Tėvai galvojo gyventi Vilniuje, tačiau vėliau planai pasikeitė. Turėjome butą, kuris iki šiol priklauso mums, dabar ten jau kurį laiką gyvena mama su jaunėle seserimi. Vienintelis iš brolių baigiau Salomėjos Nėries gimnaziją, visas 12 klasių. Vilnius man nepatiko, norėjau atgal.
Matas: Būtų išties brangu treniruotis jodinėti sostinėje. Ir šiek tiek juokinga, kai pats turi žirgyną. Kaip ir Benas Vilniui niekada nejaučiau simpatijos. Nesu miestietis. Patinka žinoti visus aplinkinius, būti šalia artimųjų. Mes su broliais ten nuvažiuojame, pasilinksminame ir sugrįžtame. Be to, mėgstu medžioti, o čia netoliese yra miškas.
Kristupas: Vakar parvažiavau iš Kauno. Nesėdžiu visą laiką namuose, bet pritariu broliams. Geriausiai jaučiuosi čia. Mes su Matu mokyklos Vilniuje nebaigėme, sugrįžome į Ziniūnus ir tai padarėme Joniškyje.
Medžioti mėgstate visi ar tik Matas?
Benas: Matai, na, pasakok apie savąją aistrą.
Matas: Nežinau, medžiotojų niekas nemėgsta. Baisu kažką sakyti. Taip, su broliais medžiojame. Tėvai net buvo žvėrienos restoraną Vilniuje atidarę, šalimais esančiuose miškuose daug gyvūnų. Fazanus, elnius auginame patys.
Fazanų medžiokle kadaise užsiiminėjo ir buvęs prezidentas Algirdas Brazauskas. Teko susipažinti su juo asmeniškai?
Benas: Nuo gerbiamo Algirdo Brazausko saugau dovaną. Buvau dar jaunas, kai jis man įteikė kišeninį peiliuką. Dažnai atvažiuodavo.
Matas: Ne tik jis, daug politikų, garsių žmonių. Yra buvęs net Latvijos prezidentas. Medžioklė tais laikais buvo labai populiari. Brangus malonumas, kurį ne kiekvienas galėjo sau leisti.
Kristupas: Aš esu jauniausias, bet mūsų šeimoje nuo pat pradžių jodinėjimas ir medžioklė buvo pagrindiniai verslai. Prisimenu, kai vykdavo puotos, susirinkę vyrai džiaugdavosi laimikiais, gurkšnodavo taurius gėrimus.
Kas svarbiausia norint laimėti ir kitose šalyse užimti prideramą vietą?
Matas: Reikia gero žirgo. Galima sakyti – viskas priklauso nuo jo. Pats jojikas privalo nenustoti eiti į priekį. Šitame sporte realiai nėra amžiaus apribojimo. Mano žirgų sporto draugai dauguma yra nuo 30 iki 50 metų. Bendraujame kaip lygūs. Vyresni raiteliai tave pradeda gerbti, kai parodai, ką gali aikštelėje. Beje, niekam neįdomu, ką tu laimėjai prieš daugelį metų, svarbiausia, ką gali padaryti dabar. Kiekvienose varžybose turiu įrodyti, jog esu geras. Jei keletą kartų nepasiseka, žiūrėk, jau sunku rasti su kuo pasišnekėti, kiti nerodo tau dėmesio.
Kiekvienas žirgas yra skirtingas. Įsigijus puikų gyvulį jis tave treniruoja.
Papasakok, apie žirgą su kuriuo laimėjai šių metų čempionatą.
Matas: Jis puikus.. Tačiau įdomesnė istorija žirgo Bacardi, kuris šiandien pozuoja nuotraukoms. Jį įsigijome senai. Tai pats mylimiausias ir gražiausias gyvulys. Jo veislė – čempiono. Marc Bettinger su Bacardi laimėjo pasaulio čempionatą. Per metus su juo vokietis užsidirbo daug pinigų. Tada Bacardi pardavė turtingam amerikiečiui, kuris jį pirko dukrai. Ji su Bacardi nesusitvarkė ir šeimininkai žirgą perdavė vienam arabui, iš kurio mes vėliau jį atgavome. Išmainėme į kitą labai gerą eržilą. Bacardi susigrąžinome dėl veislės.
Apie čempionatą... Nugaliu antrą kartą, bet savęs girti nenoriu. Nemėgstu dėmesio ir, manau, man dėl to sekasi. Dažniausiai mūsų su Kristupu laimėjimais internete pasidalija brolių panelės. Aistė ir Skaistė. Jei kažkas mane pastebi, parašo straipsnį – pasižiūriu, tačiau pats įtemptai naujienų neseku, juk žinau, kad laimėjau.
Kristupas su Benu turi drauges, ar tavęs po varžybų kas nors laukia?
Matas: Ar tikrai reikia apie tai pasakoti? Mokyklos laikais panelę turėjau. Taip jau atsitiko, kad šiuo metu esu vienas. Būna visko, po varžybų bendrauju su visais. Pasirinkti man nėra lengva. Gal tiesiog esu per daug susikoncentravęs ties tuo, ką darau. Jei kažkas mano, kitaip – tai norėčiau paneigti teoriją, jog negalėčiau būti su moterimi, kuri nieko neišmano apie žirgus. Galėčiau.
Benas: Turiu savo nuomonę, kokia mergina patrauks Mato dėmesį, bet iš tiesų niekada nežinai, kaip susiklostys tavo gyvenimas. Su Skaiste kartu esame jau dešimtmetį. Ji daug dirba restorane, kurį aš prižiūriu. Puikiai sutariame. Skaistę mylimi namiškiai, susipažinome Pats laikas būtų pirštis (šypsosi). Kristupas su Aiste – jau šešis metus. Matas taip pat turės draugę. Tuo neabejoju.
Čempionatų metu vyksta trankūs vakarėliai, galbūt ten įmanoma susipažinti su svajonių mergina?
Matas: Taip, visko gali būti. Kaip ir kiekvienam vakarėlyje – šokam. Susipažįstame su garsiais treneriais, raiteliais, merginomis. Šiuo metu treniruojamės su Kristupu. Mūsų komanda kitiems atrodo kiek neįprasta. Ar lietuvės skiriasi nuo užsieniečių? Visos panelės yra savaip įdomios. Kultūriniai skirtumai, išvaizda, aišku, matyti, tačiau nedrįsčiau sakyti, kad viena geresnė už kitą. Broliai draugauja su lietuvėmis, o kokia ateitis manęs laukia aš nežinau.
Išduokite, ar daug kainuoja būti profesionaliu sportininku?
Benas: Pinigus užsidirbu nuo 16 metų. Kristupas su Matu taip pat jų gauna nugalėję varžybose. Tačiau investuoti lėšų reikia. Ką jau kalbėti apie energiją ir laiką.
Matas: Už pergalę varžybose, priklauso nuo to, kaip pasirodo raitelis ir koks jo statusas, galima gauti apvalią sumą. Mano svajonė yra sudalyvauti Europos, pasaulio čempionatuose, tačiau nekišu ten nosies, kol neturiu žirgo, su kuriuo žinau, kad galėčiau nugalėti. Kartais pasidaro liūdna dėl to, kad pardavėme Bacardi ir su juo vokietis visiems raiteliams nušluostė nosį pasaulio čempionate. Beje, tada jojikas įsigijo ją už mažesnę kainą, o amerikiečiui sugebėjo parduoti už 700 000 eurų. Štai jums ir atsakymas, kiek vertas gali būti vienas geras žirgas.
Kristupas: Visur keliaujame kartu. Treniruojamės. Krentame ir vėl stojamės. Kol kas dalyvauti Europos čempionate dar negalime. Pritariu Matui. Reikia investuoti dar daugiau laiko ir pinigų.
Matai, kiek reikėjo dirbti iki pačių maloniausių gyvenimo pergalių?
Matas: Bent trys dienos. Kartais trys startai, o kartais 12. Priklauso, ar važiuoji treniruoti žirgus, ar dėl asmeninio rezultato. Nemėgstu keltis anksti, tad kasdieną pabundu 9 valandą. Žirgyne dabar yra 90 žirgų. Kiekvienam, varžyboms skirtam žirgui treniruoti reikia kasdieną bent po valandos. Su penkiais padėjėjais aš apsisuku per 5 valandas. Šiuo metu labiausiai džiaugiuosi 2012 ir 2017 metais tapęs Lietuvos čempionu.
Esate labai vieningi, kartais net atsakote vienas už kitą. O kaip vaikystės draugai? Jų liko?
Benas: Nebendraujame. Draugų ir pažįstamų daug, bet iš anksčiau jų beveik neliko. Daugelis mūsų nepažinodami mano, jog esame pasikėlę, tačiau vargiai ar yra kada bent labas pasakę. Iš tiesų viskas pasikeitė tik dėl to, kad su broliais turime veiklas, kurioms daug savęs aukojame.
Matas: Turiu gerų draugų, kuriuos vertinu, tačiau geriausiai laikomės trise. Su Kristupu gyvenu kartu, o Benas kiek toliau su Skaiste, bet dažnai susitinkame ir vienas kitą palaikome. Esame stiprūs, nes turime vienas kitą.