Būgnininkas Marijus Aleksa – apie grįžtantį džiazo festivalį, patirtį Londone ir nerimo energiją

Dešimtmetį Londone kūręs ir gaublį apkeliavęs būgnininkas į Vilnių sukvietė būrį ryškiausių šiuolaikinės džiazo muzikos vardų. Dave Okumu & 7 Generations, vieną ryškiausių muzikos prodiuserių, Mercury prizo laureatą, Vilniuje pristatysiantį naujausią albumą, įrašytą kartu su legendine Grace Jones, moderniuosius world muzikos stebukladarius Floating World Pictures bei džiazo, ritmo ir sintezatorių mokslininkus Church Andrew & Matt Davies. Juos scenoje pasitiks jaunoji Vilniaus džiazo energija, grupės Džiazlaif bei Quark Effect, festivalyje įvyks Marijus Aleksos autorinio albumo premjera, o intensyvią ir įkvėpiančią vakarinę savaitgalio programą praturtins dienomis vyksiantys meistriškumo kursai, kuriuose festivalio svečiai dalinsis patirtimi ir nagrinės aktualiausius muzikos profesionalams kylančius klausimus.

Muzikos gerbėjai, atlikėjai ir smalsuoliai kviečiami įsilieti į festivalio veiksmą, pasisemti žinių ir mėgautis muzika. „Tamsta Jazz Weekend" belaukiant, kalbamės su festivalio sumanytoju Marijumi Aleksa. Apie jo šiandieninį gyvenimą ir didžiulį kūrybinį tempą, pasaulinių žvaigždžių žmogiškumą, kuriozines istorijas turuose, nerimo energiją bei patirtis ir pamokas, į Vilnių parsivežtas iš viso pasaulio. Kaip gyventi jautriame pasaulyje ir įnirtingai palaikant gerąsias jėgas neapleisti savo kūrybinių įkvėpimų?

Kalbino Ugnė Uma

Marijau, smagu, kad grįžta „Tamsta Jazz Weekend“. Kas tave įkvėpė antrą kartą kuruoti džiazo festivalį ir jį lydinčią meistriškumo kursų seriją?

Po pirmojo „Tamsta Jazz Weekend“ 2020-aisiais, planavome jį paversti kasmetiniu kokybišku mažu festivaliu, bet tada užpuolė Covid. Kaip tik šią vasarą Tamstos patalpose įsirengiau studiją ir savo būgnų mokyklą. Tamstos klubo galva Ona paklausė, ar darome festivalį dar kartą – sakiau „Darom!". Šį sykį ypatingas mūsų dėmesys skirtas meistriškumo kursams, workshopams – man atrodo, kad tai yra labai prasminga. Šie kursai gali būti labai svarbūs tiems, kurie nori savo muzikos karjeros ribas išplėsti už Lietuvos ribų. Manau, kad dirbtuvėse bus galima išgirsti būtent tai, kas padrąsins žengti į tarptautinius vandenis.

Kaip kursai gali padėti tai padaryti?

Visų pirma, manau, kad viskas visada prasideda nuo minties. Dėl to itin svarbu, kokios mintys verda mūsų galvoje. Kartais drįsti žengti į tarptautinius vandenis gali paskatinti muzikos profesionalo pasidalinimas savo patirtimi, galimybė jam užduoti klausimą ir čia pat gauti atsakymą. Mintis yra sėkla, kurią svarbu pasodinti į derlingą žemę.

Tarp kitko, tai sakydamas cituoju vieną iš šių metų festivalio headliner'ių, Dave Okumu – štai, akivaizdu, kad sėklą manyje jis jau pasėjo. Svarbiausia, kad lietuviai imtų mąstyti globaliai, pasaulietiškai. Ne Lietuvos, o pasaulio mastu. Minties „kaip skirtinguose pasaulio kraštuose suorganizuoti koncertų" – nepakanka. Į muzikos pasaulį verta žvelgti ne iš Vilniaus kambario, o iš pasaulinės perspektyvos, jaustis pasaulio dalimi.

Pastebiu, kad kūrėjai vis dar taip stipriai žavisi amerikiečių, anglų atlikėjų kūryba, kad patys, nesąmoningai, ima kurti labai panašias versijas, primenančias plagiatą. Globalus mąstymas skatina ieškoti naujovių, tuo pačiu išliekant savimi. Stiprybė glūdi autentikoje, o kaukės nusiplauna, nukrenta.

Taip kalbu, nes „Blue Note“ džiazo festivalyje teko pabendrauti su ryškiausiais Niujorko muzikos vardais, mano mėgstamiausiais atlikėjais, ir kartu praleisti laiko bare – tik dar kartą įsitikinau, kad stiprybė ateina iš tikrumo. Meistriškumo kursai suteikia galimybę tiesiog pabūti šalia muzikos pasaulio asmenybių. Jie gali pakeisti, praplėsti mąstymą ir įkvėpti pasitikėjimo savimi, paskatinti didžiuotis savo šaknimis. O šaknys yra kur kas daugiau nei tradicinė liaudies muzika ar panašiai.

Esi koncertavęs bent keturiasdešimtyje šalių, tai labai plati geografija. Kiekviename mieste susidurdavai su kultūriniais ypatumais, nors kartais ten stabtelėdavai visai trumpam. Taip pat, pažįsti Londono meno virtuvę. Kokios patirtys į tave įsiskverbė stipriausiai? Kaip jautiesi tuos įspūdžius parsivežęs į Vilnių – ten pat, kur kadaise viskas prasidėjo.

Keliaudamas grodavau su skirtingų žanrų muzikantais, kurie yra kilę iš skirtingų pasaulio kraštų, muzikinių kultūrų. Muzikantai ture tarsi bar-hop'ina, šuoliuoja per valstybes, miestus, kartais vos dvylikai valandų, kurių didžiąją dalį praleidžia koncertinėje salėje. Visgi, taigi nėra blogas būdas pažinti kultūrinius ypatumus – juk atvyksti į vietą, kuri yra skirta kultūrinei veiklai, tave sutinka ir lydi vietiniai žmonės, to kultūrinio veiksmo organizatoriai. Jie, dažniausiai, ir yra yra geriausias kultūros veidrodis.

Pastaruosius šešerius-septynerius metus buvau įnikęs į džiazo pasaulį, tai yra nišinis pasaulis, be to, kiekvienas džiazo muzikantas skirtinguose kraštuose savitai mąsto, kuria, nišoje sukuria savo nišą. Tai daro įspūdį.

Mano tarptautinė karjera prasidėjo atsikrausčius į Londoną, pirmus trejus metus praleidau ture su menininku Anthony Joseph – jis prieš porą savaičių pelnė prestižinį T S.Eliot literatūros prizą. Su juo grojau „Fuji Rocks" festivalyje Japonijoje, apkeliavome visą Europą, sykį per mėnesį tris kartus skirdome į Kanadą... Tuo metu dar nebuvo daug kalbama apie ekologiją (šypteli). Su juo dažniausiai dalyvaudavome world muzikos festivaliuose – pasirodo, visame pasaulyje jų vyksta labai daug ir šio žanro festivaliai yra labai faini. Nuostabi kultūrinė įvairovė, truputį hipiška atmosfera, veganiškas maistas ir positive vibrations, tuo pačiu, juose groja geriausi, ryškiausi savo kultūrai atstovaujantys muzikantai.

Sakai, kad neva pažįstu Londono muzikinį gyvenimą. Toli gražu! Vien Londono Peckham rajonėlyje galėdavai išgirsti ir kokybiško techno, ir džiazo, ir senučiukų grojančių bliuzą, regį, indų muziką... Šiandienos Londono scenai pažinti neužtektų vieno gyvenimo. Tiesa, tai mane ten ir atviliojo. Atvykus iš nedidelės Lietuvos, norėjosi viską patirti, su visais pagroti – supratau Londono multikultūriškumą ir, planavęs likti porai metų, grįžau po dešimties.

Londone atrodė, kad mano kūrybiniai sprendimai yra intuityvūs, vėliau ėmiau suprasti, kad tai įtakos, nuolatiniai įspūdžiai. Prisigėriau jų ir sugrįžęs į Lietuvą nusprendžiau save išgręžti kaip kempinę. Man buvo smalsu, kokį kokteilį gausiu save išgręžęs, kas, spalvingo gyvenimo apsupty, esu aš, ką galiu pasiūlyti kitiems. Porai mėnesių iš karto išvykau į Nidą, galvojau, to pakaks toms sultims gręžti, įrašysiu albumą... Oi, klydau. Šis procesas trunka labai ilgai. Būgnais groju trisdešimt metų, tačiau pasinėręs į kūrybinį procesą tarsi vėl žengiu pirmuosius kūdikio žingsniais. Mėgaujuosi šiuo procesu.

Pastebiu, kad Lietuvoje, ypač tarp jaunų muzikantų, vyksta daug gerų dalykų. Manau, kad viena iš priežasčių yra galimybė internetu pasiekti ką tik nori, kad ir savo mėgstamiausius muzikantus, su jais susirašyti. Prieš dvidešimt metų, su broliu (red. past. – bosistas Domas Aleksa) mokėmės Kelpšos konservatorijoje, muzikantai, su kuriais dabar kolegiškai bendraujame, atrodė esantys ne žmonės, o dievai. Jų mitologizavimas mane įkvėpė ir motyvavo stiebtis link to stebuklo.

Intriga po įspūdingo muzikos pasirodymo – kokia asmenybė slypi už viso to.

Taip. Kaip gera pabendravus su tais žmonėmis suprasti, kad tai yra, viso labo, žmonės. Tai primena, kad viskas yra įmanoma – tai kelias, ryžtas, parako kiekis, sugebėjimas parklupus atsistoti.

Prisiminiau įkvėpusį įvykį: su grupe pasirodžiau tame pačiame projekte, kaip ir mano labai mėgstamo trimitininko Christian Scott grupė, koncertas vyko laive. C.Scott grojimas dvasiškai stiprus, atrodo, stveria už širdies. Kadangi veiksmas vyko laive, teko išgirsti net aštuonis jų koncertus. Atsimenu, po pirmo koncerto buvau nublokštas – ypač intarpuose pasakytų žodžių apie bendruomenę, muziką, džiazą. Jaučiausi įkvėptas. Antrame koncerte jis kalbėjo lygiai tą patį, o po aštuonių koncertų galėjau tekstą pakartoti mintinai. Pasirodo, įkvepiantis tekstas buvo surepetuotas, dingus stebuklo faktoriui, išryškėjo žmogiškumas. Surepetuotas tekstas buvo puikiai išgryninta mintis, žinutė, transliacija.

Tad dabar apie muziką dažnai galvoju kaip apie triuką. Apie tai esame kalbėję su džiazistu Liudu Mockūnu – muzika yra magiška, kol nežinai kaip ji sukonstruota, o kai supranti, kaip visa tai padaryta ir gali pakartoti pats, norisi kito triuko. Visgi, jeigu triukas atliekamas meistriškai, netgi žinodamas paslaptį lieki sužavėtas. Galimybė po koncerto pasikalbėti su scenoje, tarsi teatre, triuką atliekančiu muzikantu yra įkvepianti ir įgalinanti. Ir „Tamsta Jazz Weekend“ festivalyje ši galimybė bus – svarbiausia į jį ateiti.

Pasaulis nerimastingas. Buvome įsigyvenę į kasdienį komfortą, globalinės problemos daugelį jautrių žmonių psichologiškai suparalyžiavo. Nuo tada, kai susipažinome, man vis atrodė kad tu įvaldęs kažkokį zen. Todėl paklausiu, kokios kūrybinės rutinos laikaisi, kaip ji tave sustiprina, ir kaip pats save įkvepi rutinos neapleisti tvyrant įtampai?

Tos globalinės nelaimės paveikė skirtingai. Užjaučiu visus, susidūrusius su artimojo netektimi pandemijos metu. Man šis laikas buvo geras, elgiausi pagal taisykles, daug grojau, nebereikėjo keliauti – to sustojimo labai norėjosi. O karas... Kiekvienas darome ką galime. Kadangi rutiną mėgstu, kasmėnesinis aukojimas Ukrainai irgi yra jos dalis. Padarai tai, ką gali padaryti.

Pirmais mėnesiais supratau, kad gyvenimas gali visiškai pasikeisti, tai turbūt yra pirmas toks realus suvokimas mūsų kartai. Gyveni diena po dienos, nesustoji, eini į priekį. Gal iš šono ir atrodau zen, bet iki tikrojo zen man dar toli. Visgi, praktikuoju meditaciją, siekiu visada išlikti ramiu.

Yra daugybė energijos rūšių, pavyzdžiui, nerimo energija – jos visai nereikėtų vadinti negatyvia. Labai svarbu mokėti ją panaudoti kaip varomąjį benziną, jaudulį. Gali naudoti energiją veiksmams atlikti arba gali užsikloti galvą ir bijoti. Tiesa, nežinau, ar veiksminga kitą žmogų pamokyti tą nerimą išlieti, tarkime, sakant „eik sportuoti". Turbūt tam reikalingos psichoterapeutų metodikos.

Muzikantams verta šią energiją skirti savo intrumentui, ypač grojantiems būgnams. Zulini pratimus, išmuši ritmikas, nerimo energiją paleidi į muziką. Pavyzdžiui, legendinio saksofonisto John Coltrane muzikoje yra labai daug pykčio, nerimo, priespaudos ir neteisybės keliamų jausmų, tačiau muzikoje jie neskamba kaip tiesioginė agresija, baimė ir nerimas pasitelkiamas kurti grožiui.

Suprantu, kad daug lemia ir gyvenimo aplinkybes – aš būgnų dėka nerimą galiu įdarbinti, o kitas eis iki šaldytuvo ir atgal, kai, tuo tarpu, ketvirtas negalės nei kąsnio suvalgyti. Stoti akistaton su blogais jausmais yra labai sunku, tačiau labai įdomu. Visada turėdavau daug nerimo energijos, sutikti mokyklos laikų bičiuliai negali patikėti, kad aš kalbu (juokiasi). Anksčiau socialinėse situacijose sustingdavau ir labiausiai džiaugdavausi likęs vienas su būgnais. Kad toks užsidarymas netaptų komforto zona, svarbu palaikyti balansą, visada ieškoti išeities, būdų kaip atrakinti, o ne užrakinti duris.

Festivalio metu pristatysi savo autorinį albumą. Neseniai išleista muzikinio eksperimento su Pauliumi Kilbausku „Music for Non Existent Movie" plokštelė, startavo tavo naujas kūrybinis duetas su didžėjumi ir elektroninės muzikos prodiuseriu Manfredu, pavadinimu „Santaka" bei pasaulį išvydo jūsų debiutinis albumas „No Rivers Here", jau spėjęs susirinkti muzikos kritikų komplimentus. Derlingi metai! Nors tikiu, laiko sąvoka šiuo klausimu – reliatyvi. Ilgai trunka kūrybinis procesas, o vėliau – kūrinio leidyba... Visgi dabar tavo muzika leidžiama neįtikėtinu tempu.

Kai grįžau į Lietuvą, pradėjau eksperimentuoti. Mano ir Pauliaus Kilbausko plokštelė išleista spalį, gruodį su Manfredu (išduosiu paslaptį, kad „Santakos" vinilas bus ne vienas), o mano autorinis albumas turėjo pasirodyti prieš metus – labai taikliai pastebėjai, procesas kartais užsitęsia. Tačiau dabar – pliūpsnis! Šiais metais pasirodys dar bent keturios plokštelės.

Porą metų buvau susitelkęs į kūrybą, įrašus ir laiką studijoje. Po pandemijos pagaliau atsigavo įrašų leidyklos, vinilų spaudyklos, tai lemia, kad muzika bus išleista kone vienu metu. Mąstau apie įvairius muzikos leidybos formatus ateities projektams. Per tuos metus, kai autorinis albumas buvo sukurtas ir laukė savo eilės vinilų prese, prabėgo du metai – spėjau ir knygų perskaityti, ir skirtingos muzikos pasiklausyti, man ėmė atrodyti, kad „aš jau nebe tas, o kitas". Kitaip mąstau, muzikos klausau lyg žiūrėčiau į seną savo paties nuotrauką (juokiasi).

Tačiau, panašu, kad tai kiekvieno kūrėjo nerimas: ar leidžiama muzika atspindi tave tokį, koks esi šiandien? Visgi, klausytojas pastebi ir tęstinumą, ir braižą. Pasikalbu su draugais muzikantais, visi jaučiasi panašiais – tad atsikvepiu, viskas gerai.

Su Pauliumi Kilbausku kolegiškas muzikinis ryšys sieja jau penkioliką metų – pirmiausiai galvojome juos visus dokumentiškai užfiksuoti bendrame kūrinyje, tačiau kūrinys tapo kūrybinio pusmečio minčių dokumentika. Su Manfredu esame kaimynai, nuolat susitikdavome kieme, pasikalbėdavome, supratau, kad jis domisi ne vien elektronine šokių muzika, bet ir kolekcionuoja džiazo muzikos vinilus, gali apie juos papasakoti. Mus žavi panašūs 70-ųjų psichodelinio džiazo kūrėjai: Miles Davis, Herbie Hancock, Jon Hassell garsai. Lietuvoje avangardinis džiazas turi lietuviško identiteto, svarbi ir šokių muzikos kultūra – maišydami šiuos pasaulius, sukūrėme labai daug muzikos, kuria pasidalinsime.

O autorinis albumas prasidėjo nuo jam'o, karantino metu į studiją užsukdavo lietuvių muzikantai, internetu pakviečiau visus po pasaulį pabirusius draugus ir įtraukiau į kūrybinį procesą, siūlydamas groti savo idėjas ant mano sukurtų muzikos motyvų. Tuomet koliažo principu redagavau, karpydamas ir lipdydamas. Dvidešimt trys muzikantai, pusė iš Lietuvos, pusė iš užsienio – Kubos, Londono, Prancūzijos, Nigerijos. Tai bus mano muzikinių patirčių rinkinys ir svarbaus etapo uždarymas. O tuomet pasirodys mano būgnų solo albumas ir simboliškai taps naujo kūrybinio kelio pradžia.