Tautinio atgimimo puoselėtojas, lietuviškos eseistikos pradininkas, publicistas ir dramaturgas Juozapas Albinas HERBAČIAUSKAS (Józef Albin Herbaczewski) (1876–1944) buvo mistikas ir vizionierius, kurio toliaregiškos įžvalgos verčia krūptelėti net dabar. Vieni vadino jį raganiumi, Liuciferiu, varijotu, kiti žavėjosi jo erudicija, sarkastišku sąmoju ir iškalba. Vieni nekentė dėl ūmaus konfliktiško būdo, kiti šią neeilinę asmenybę tiesiog garbino.
Be Herbačiausko neįsivaizduojamas XX amžiaus pradžios Krokuvos ir nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sostinės Kauno kultūrinis ir bohemos gyvenimas. Donkichotiškai naivus (pats tapatinosi su šiuo herojumi), beatodairiškai puldavo į aršią kovą su savo kritikų vėjo malūnais. Taip jis užsitarnavo daugiau priešų nei draugų ir dažnai likdavo nesuprastas.
Tuo metu, kai Žemaitė ir kiti lietuvių rašytojai kūrė kritinio realizmo stiliumi, lietuvių bei lenkų kalbomis rašęs Herbačiauskas jau nėrė į modernizmo vandenis, tapo lietuvių literatūros modernėjimo kelrodžiu.