Garsūs žmonės istorijoje palieka ryškų ar mažiau pastebimą pėdsaką, tačiau kaip ir visi mirtingieji visuomenės akiratyje išbūna tik ribotą laiką. Tiesa, kai kuriems nusišypso laimė ar atsakomybė tą dėmesio naštą ant savo pečių nešti iki pat dienų galo. Jūsų dėmesiui – 8 nuotraukos ir šių sustabdytų akimirkų istorijos. Tai puikus būdas prisiminti, kaip jaunystėje atrodė ne tik mūsų legendos, bet ir jų populiarumo pradžią ar patį žydėjimą liudijęs laikmetis.

Scenografas ir tapytojas Adomas JACOVSKIS neseniai Vilniuje pakvietė į personalinę tapybos darbų parodą „(ne)retrospektyva“ – nelaukė nei jubiliejaus, nei kokios kitos progos, kad pasidalytų kūriniais, apimančiais penkis dešimtmečius. Tarptautiniu mastu pripažintas scenografas, ketvirtį amžiaus buvęs ir Vilniaus dailės akademijos profesoriumi, šiuo metu atsidėjęs vien tapybai. Nors jam tai nėra nei lengvas, nei paprastas užsiėmimas. O kas tuomet lengva, paklausite? „Sėdėti terasoje, stebėti, kaip debesys plaukia ir medžiai auga...“ – šypsosi menininkas.

„Aš turėjau žūti. Bet gydytojai epikrizėje parašė: pacientės genetika stebuklinga“, – juokiasi ilgametė Vilniaus plokštelių studijos darbuotoja, šios istorinės vietos veidas ir siela Zina NUTAUTAITĖ-INDRIKONIENĖ. Tokia pat energinga, tokia pat linksma, guvi, kaip ir vinilo klestėjimo laikais. Tie, kurie ją pažįsta, turbūt patvirtintų: Zinutės ne tik genetika stebuklinga, bet ir širdis auksinė.

1972 metais Kaunas tapo karštąja zona – lyg būtų pratrūkęs visos okupuotos Lietuvos pūlinys. Gegužės 14-ąją, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylęs benzinu susidegino Romas Kalanta, o rugsėjo 9-ąją Kauno valstybiniame dramos teatre įvyko režisieriaus Jono Jurašo pastatytos Juozo Grušo dramos „BARBORA RADVILAITĖ“ premjera. Meninė euforija tapo stipresnė už baimę, už savisaugos instinktą.

Tautinio atgimimo puoselėtojas, lietuviškos eseistikos pradininkas, publicistas ir dramaturgas Juozapas Albinas HERBAČIAUSKAS (Józef Albin Herbaczewski) (1876–1944) buvo mistikas ir vizionierius, kurio toliaregiškos įžvalgos verčia krūptelėti net dabar. Vieni vadino jį raganiumi, Liuciferiu, varijotu, kiti žavėjosi jo erudicija, sarkastišku sąmoju ir iškalba. Vieni nekentė dėl ūmaus konfliktiško būdo, kiti šią neeilinę asmenybę tiesiog garbino.

Lygiai prieš 60 metų debiutiniu eilėraščių rinkiniu „Pėdos“ į mūsų literatūrą įžengė poetas, eseistas, vertėjas bei kritikas Sigitas GEDA (1943–2008). Kad ir kaip banaliai skambėtų, modernioje Lietuvos kultūroje jo paliktas pėdsakas tapo ne siauru vos pramintu takeliu, o plačia magistrale, kuri ir šiandien pilna veiksmo, judėjimo, gyvybės.