Būsimas kunigas L.Vilėniškis: „Kelias į kunigystę nebuvo lengvas – artimieji to nesuprato“

Liutauras Vilėniškis tik nusijuokė, mostelėjo ranka ir sako: „Na va, matote“? Kadangi kaip tik tą akimirką aptarinėjome visuomenės požiūrį į kunigus, pagarbą ir apskritai, ar tikėjimas dar šiandien yra reikalingas.

Kunigystė ir jos paveikslas daugeliui daugiau mažiau pažįstamas iš žymiojo V. M. Putino romano „Altorių šešėly“, tačiau realybėje juk viskas kiek kitaip, juolab, kad nuo to laiko prabėgo ne viena dešimtis metų. Tačiau kai pasaulis tapo toks modernus, ar dar dažnas nori taptu kunigu? Tai daugiau pašaukimas, misija ar kitokie potyriai?

Liutautas Vilėniškis pasakoja savo istoriją, kurioje netrūksta ir asmeninio gyvenimo dramų, ir įdomių patirčių.

Sužavėjo Tėvo Stanislovo asmenybė

– Papasakokite, kaip nusprendėte tapti kunigu?

– Šita mintis mane aplankė septynerių ar aštuonerių metų. Mokykloje gavau užduotį – parašyti rašinėlį apie tai, kuo norėčiau būti užaugęs. Tuo metu kaip tik su tėvais buvome apsilankę pas šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą, ir man jis paliko labai didelį įspūdį. Grįždamas tėvams kartojau, kad jeigu tapčiau kunigu, tai būčiau toks kaip „Paberžės tėvelis“.

Na, o po kiek laiko reikėjo rašyti tą rašinėlį, ir aš, vedinas to troškimo, parašiau apie Tėvą Stanislovą ir apie tai, kaip norėčiau tapti kunigu.

Priminsiu, kad tuo metu gyvenome visai kitokioje santvarkoje, buvo sovietmetis, tad mokytoja išsikvietė mamą ir parodė tą rašinį. Diplomatiškai papasakojo, kad direktoriui nerodė ir nerodys, atiduoda tėvams, ir kad jie gali turėti nemalonumų, nes tais laikais eiti į bažnyčią nebuvo taip laisva kaip dabar. Iš tikrųjų tuo rašinėliu sukėliau nemažą riziką ir pavojų.

Taigi, tas pirmasis kunigystės impulsas mane aplankė dar vaikystėje. Tas žmogus, Tėvas Stanislovas, daugeliui buvo pavyzdys ir įkvėpėjas, patarėjas. Mano tėvai dažnai važiuodavo pas jį, mama eidavo išpažinties. Galiu pasakyti, kad jį mylėjo visa mūsų šeima, kuri buvo ir yra religinga. Tai buvo figūra ir asmuo, kupinas išminties, paprastumo, nuolankumo pavyzdys. Matyt ir mane mažą tai patraukė.

– Tačiau kartais vaikystės planai bei svajonės ir lieka tik svajonėmis. Ką apie jūsų pasirinkimus mąstė tėvai?

– Kada aš sąmoningai tą pasakiau, tai jau nebuvau vaikas. Kai mokiausi mokykloje, ta propaganda dar besiformuojančiam žmogui tikrai darė didelę įtaką. Mokytoja po to rašinėlio per pamokas šalia savo dalykų pradinėse klasėse vis paliesdavo bažnyčios ir religijos temas. Aišku, neigiamai. O mokytoja po šeimos man buvo pirmas žmogus, kuriuo tikėjau ir kurio klausiau, gal net buvau vaikiškai įsimylėjęs.

Todėl buvo metas, kai aš labai priešinausi bažnyčiai, atsisakiau į ją eiti, sakiau, kad ją lanko tik atsilikę ir tamsuoliai. Tėvams tada buvo šokas, nors jie iš dalies suprato, iš kur tai ateina.

Susirūpinę jie nuvažiavo pas tą patį Tėvą Stanislovą ir prašė patarimo – ką daryti, kad vaikas taip nusisuko nuo Dievo? Tada jis papasakojo tokią istoriją: „Kažkada Lenino tėvas nuvyko pas popą ir klausė patarimo, ką daryti, kad jų vaikas nelanko cerkvės, kaip jį priversti. Popas pasakė – „tad mušk ir mušk“. Na, o juk matote, kas iš to išėjo, ar ne“, – paklausė tėvas Stanislovas. Tai buvo nuostabus žmogus, sugebėjęs pamatyti žmonių širdis, žinojęs, kaip jas pasiekti. Tėvai tuomet nusprendė viską palikti taip, kaip yra.

Taigi buvo metas, kai aš sakiau, kad būsiu bet kuo, tik ne kunigu. Mokiausi, baigiau teologiją universitete, o apsigynęs bakalaurą išvažiavau į Norvegiją. Vasaromis dirbdavau, kai studijavau, o po to išvykau jau ilgesniam laikui, ir ten prasidėjo mano pašaukimo kelias.

9 metai Norvegijos vienuolyne

Aišku, ir Lietuvoje buvo visokių pamąstymų apie pašaukimą, tačiau juos vis stumdavau nuo savęs, o kai Norvegijoje, vienuolyne, man buvo užduoti klausimai, matyt, pirmą kartą sau atsakiau, ko noriu ir kokiu keliu noriu eiti.

Pasirinkimas eiti pašvęstojo keliu ypač šokiravo seserį, su kuria pasimačiau tik po 7 metų.

O juk turėjau ir draugę, sužadėtinę, galvojau apie šeimą, vaikus. Įdomiai Dievas sudėliojo... Jis šneka ir per datas. Mano vestuvės turėjo įvykti per Žolinę, mes suderinome su kunigu tą datą, tačiau kuo ji labiau artėjo, tuo labiau kirbėjo jausmas ir suvokimas, kad nebūsiu laimingas ir dar kartu su savimi kitą žmogų nusitempsiu.

Išsiskyrėme, sužadėtuvės iširo. Nors sužadėtinei buvo šokas, tačiau viskas baigėsi gerai. Matyt tokia buvo Dievo valia. Ji šiandien turi šeimą, keturis ar penkis vaikus. Ji ieškojo pašaukimo savo šeimoje ir manau, kad tai rado ir tuo džiaugiasi. Kai sąmoningai pradėjau mąstyti apie pašaukimą, teko ir vienuoliu pabūti; širdy, sieloj ir aplinkoje tada buvo vis mažiau sujaukties, o daugiau džiaugsmo.

Tėvams dėl mano apsisprendimo buvo didelis šokas, teko ne vieną „kovą“ patirti. Priešiškai reagavo ir kai kurie draugai, artimi žmonės, net kai kurie tikintieji nesuprato.

– Kodėl, manote, taip nutiko? Juk jūsų šeima religinga.

– Pasirinkimas eiti pašvęstojo keliu ypač šokiravo seserį, su kuria pasimačiau tik po 7 metų. Jos žodžiais tariant, tokį kelią rinktis gali tik našlaitis be tėvų, be šeimos, varganas žmogus, kuris nieko neturi, ir kad tai yra kelias, kuriuo einama iš nelaimės. Daugelį metų jai buvo skaudu, ji sakė: „Pykau ant Dievo, nes jis atėmė iš manęs brolį“.

Tuos septynerius metus mes su ja palaikėme ryšį, susirašinėjome laiškais, tačiau ji turėjo tą priekaištą, kad buvau iš jos atimtas. Bet atėjo metas susitikti. Aš nuvykau pas ją iš Norvegijos į Vokietiją ir pasakiau: „Ar tu nematai, kad Dievas nieko neatėmė, o kaip tik – dar daugiau davė?".

O ką man davė? Dar vieną seserį, kad ir netikrą. Kaip tai nutiko? Mano sesuo prižiūrėjo vokiečius senukus, o po to, kai jie numirė, ji liko gyventi su jų dukra. Taigi į gyvenimą atėjo dar vienas brangus žmogus.

Po tos viešnagės sesuo susitaikė su mano pašaukimu, tačiau turėjo praeiti ne vieneri metai, kol ji nuoširdžiai priėmė mano gyvenimo pokyčius. Draugai taip pat elgėsi labai įdomiai: vieni drąsino, kiti kaip tik užduodavo visokiausių klausimų apie šeimą, norėdavo patikrinti mane.

Su vienu tikinčiuoju turėdavau labai karštus pokalbius, kuriuose vis turėdavau ginti savo pasirinkimą. Tada jis man uždavė klausimą: „Tai ką, Liutaurai, tu dabar man siūlai viską mesti ir išvažiuoti į vienuolyną?". Sakau: „Taigi tavo pašaukimas – čia". Supratau, kad tam žmogui irgi tai yra artima, tačiau jis jau pasirinkęs.

O juk kiekviename pašaukime privalai daryti ganėtinai radikalų pasirinkimą. Kuriant šeimą su vienu asmeniu visam gyvenimui taip pat reikia rinktis ir atsisakyti kitų asmenų.

Krikščionio gyvenimas yra radikalus ir jo neįmanoma ištesėti be Dievo pagalbos. Šiuolaikiniame pasaulyje viskas labai keičiasi, ypač santykiai, nėra tokio įsižeminimo, stabilumo. Didelis iššūkis rinktis kažką visam laikui iki gyvenimo pabaigos.

Kai aš išėjau į vienuolyną Norvegijoje, tai turėjau palikti viską – savo kraštą, kalbą, tėvus, draugus. Ten praleidau devynerius metus, o grįžęs į Lietuvą įstojau į seminariją.

Kunigo misija – būti su žmonėmis ir tarp jų

– Koks tas seminarijos gyvenimas? Pavyzdžiui, ar galima stoti į seminariją be apribojimų? Ar išsituokęs žmogus gali tapti kunigu?

– Esu girdėjęs, kad našlys vyras tapo kunigu, nes Santuokos sakramentas galioja iki mirties – „kol mirtis mus išskirs". Seminarijos gyvenimas nėra slaptas, uždaras, nors anksčiau gyvenimo regula seminarijoje buvo griežtesnė.

Kartais net ir nereikia kažko sakyti, užtenka būti tarp jų, ir tai jau yra ženklas, kad bažnyčia nėra atsiribojusi. Nes juk tokia ir yra kunigų misija – būti su žmonėmis ir tarp jų.

Pavyzdžiui, anksčiau seminaristai išeiti į miestą galėdavo tik po du ir kartą per savaitę, dabar klierikai išeina kiekvieną dieną. Seminaristai mokosi kartu su studentais ir iki įvilktuvių, kai seminaristas įvelkamas į dvasiškus rūbus, gali vaikščioti kasdieniais drabužiais.

Beje, po tų įvilktuvių, kai galima nešioti skaistutę, sutaną, dar nepriklausai dvasininkų luomui. Tos įvillktuvės būna švenčiamos po trečio kurso lapkričio mėnesį. Tai galima pavadinti iššūkiu, tačiau tuo drabužiu tu parodai, kam priklausai.

– Kaip manote, kaip žmonės šiais laikais žvelgia į kunigus? Ar iššūkis šiandien būti kunigu?

– Man asmeniškai nėra tekę susidurti su žmonių priešiškumu, nors iš kitų kunigų esu girdėjęs ką kita – jog yra patyrę ir pažeminimo, ir įvairių replikų dėl aprangos, dėl to, kad reprezentuoja bažnyčią.

Jaunimo tikinčio ir ieškančio yra tikrai daug. Dabar bažnyčia gal nėra toks socialinis ir kultūrinis vienetas, kaip kad buvo seniau, nors panašumų tarp to, kas buvo prieš penkiasdešimt metų ir dabar, tikrai yra. Tada buvo sovietmetis, seminarija buvo apkarpyta ir apribota, rinktis dvasininko kelią buvo tikras iššūkis visuomenėje.

Dabar tai ir vėl iššūkis, nes gyvename liberalioje visuomenėje, kuri yra gana ateistinė, kur krikščionybė ir jos vertybės yra vertinamos kaip viduramžiai ir tamsybės. Sakyčiau, kad situacija panaši, nors tada buvo spaudimas ir draudimas, o dabar turime visišką laisvę.

TAIP PAT SKAITYKITE: Šeimos pedagogas Albinas Pugevičius: „Vyrų išgyvenimo sąlyga – šeima ir laiminga moteris“

Kai pabendrauju su jaunesniais klierikais, dažnai išgirstu jų nuomonę, kad tai (kunigystė) yra ėjimas prieš srovę. Jeigu tikėjimas tam žmogui, kuris ruošiasi būti kunigu, nėra svetimas ir jo aplinkoje daug kas tiki, tuomet gal yra lengviau, bet kai esi visiškai vienas kaip balta varna, tos atsvaros reikia kažkur ieškoti – ar bendruomenėje, ar maldos grupelėje.

Šiuo metu atlieku praktiką Jurbarke ir matau, kad žmonės džiaugiasi, reaguoja maloniai, pakalbina, jiems patinka, kad čia esu. Manau, kad dar likę nemažai to šiltumo ir priėmimo. Gal nėra taip, kaip buvo seniau, tačiau mažesniuose miesteliuose viskas išlikę.

Miestuose galbūt to mažiau, juose daugiau kultūrų ir subkultūrų, tačiau nemažai priklauso ir nuo paties kunigo, kaip jis mėgina ieškoti kalbos, kaip jis eina į žmones ir su jais bendrauja. Kartais net ir nereikia kažko sakyti, užtenka būti tarp jų, ir tai jau yra ženklas, kad bažnyčia nėra atsiribojusi. Nes juk tokia ir yra kunigo misija – būti su žmonėmis ir tarp jų.

Kunigas – daugiau nei psichoterapeutas

– Dažnai žmonės sako: „Aš tikiu, tačiau kam eiti į bažnyčią? Galiu ir namuose sukalbėti maldą“. Kaip vertinate tokį tikėjimo būdą?

– Na, geriau šis tas, negu visai nieko (juokiasi). Tai yra pradžia, užsikabinimas. Tačiau žmogus – tai socialinė būtybė, o bažnyčia – tai bendruomenė. Mes vienas kitą palaikome ir padedame. Ir kai esi vienas, labai daug ką prarandi, kai patiri išmėginimus ar dvasinę sausrą. Tu pats sau susidėlioji savo tikėjimą, tačiau kyla pavojus suklupus – kas tave pakels?

Štai bendruomenėje, jeigu kas suklumpa, yra kas tau gali padėti įvairiausiomis prasmėmis. Tai yra Dievo duotas mums įrankis, ir jeigu juo mes nesinaudojame, einame vieni, vadinasi, patiriame ir daugiau pavojų.

– Su kokiomis bėdomis ir emocijomis į jus kreipiasi žmonės? Kas labiausiai kamuoja mūsų visuomenę?

– Jaunimas dažniausiai kamuojasi dėl to, kad auga nepilnose šeimose. Vaikams labai trūksta tėvo, kadangi motinos augina vaikus vienos, ir kai bendrauji su jaunimu, nebūna pokalbio, kurio metu nebūtų atskleista, kad nepilnos šeimos – tai sužeistumas viduje.

Kiti patiria nerimą, pasimetimą. Manau kiekvienas praeina tą laikotarpį, kai reikia rinktis, ir pasirinkimas tampa iššūkiu, kai neturi tvirto pagrindo. O tas pagrindas atkeliauja iš šeimos. Jaunimui didelė kančia atrasti kelią į pašaukimą, džiaugsmą, nes pasaulis „gali nurauti“ stogą – jis siūlo viską, iš karto ir kuo daugiau.

Visi vyresni žmonės jautriai reaguoja į vaikų, anūkų bėdas, sveikatą – kaip ir kiekvienam mūsų juk itin svarbūs artimieji. Kunigui dažnas nori pasiguosti, paprašyti patarimo. Senovėje nebuvo psichologų, psichiatrų, todėl kunigai atliko šiuos vaidmenis. Sakyčiau, kad ir dabar juos atlieka.

Geriausia psichoterapija – tai klausykla, tau tai nekainuoja, tu gali po išpažinties pasinerti į dvasinį pokalbį, taigi gauni išties daug. Psichoterapeutas tau gali suteikti psichologinę ramybę, bet dvasinės, susitaikymo su Dievu – ne.

Jaunimui didelė kančia atrasti kelią į pašaukimą, džiaugsmą, nes pasaulis „gali nurauti“ stogą – jis siūlo viską, iš karto ir kuo daugiau.

Be to, psichologai turi savo pasaulėžiūrą, tame yra labai daug niuansų, filosofijos, o kai kurie netgi gali išmušti iš krikščioniško kelio. Geras dvasios vadovas, manau, yra didelis turtas.

– Ar kunigu būti yra sunku? Tai iššūkis? Pašaukimas? Laisvė? Apribojimai?

– Bet kokiame pašaukimo kelyje yra metas, kai tenka susidurti su iššūkiais, abejonėmis, duobėmis. Tai tik parodo, kad esame žmonės, o išbandymų būna kiekviename gyvenimo tarpsnyje. Tokia žmogiškos prigimties dalis.

Jaunesniems klierikams, ką aš girdžiu iš savo aplinkos, rinktis kunigystės kelią įkvepia pažįstamų kunigų pavyzdžiai, šventųjų gyvenimai. Kitas dalykas – tai staigus jaunuolio atsivertimas, troškimas tarnauti. Aišku, dvasios tėvai pataria visada palaukti, nes ant tos atsivertimo bangos visą save atiduodant, galima pridaryti klaidų. Geriau tai atsargiai išgyventi ir paskui žengti žingsnį į kunigystę.

– Kaip žmogui patartumėte atrasti dvasinę harmoniją ir ramybę?

– Malda, darbas ir dvasinis tobulėjimas – tai atsakymas į daugelį klausimų. Tai trys elementai, kurie įdeda tam tikro stabilumo ir krypties. Ieškojimą be maldos sunku įsivaizduoti. Ką reiškia malda? Tai santykio ir bendrystės kūrimas su Jėzumi Kristumi ir šiame santykyje, kaip ir su bet kokiu asmeniu, yra svarbus reguliarumas ir pastovumas.