Buvusi R.Šimašiaus žmona A.Matulaitė – apie jo netikėtas vestuves: „Tai yra ylos išlindimas iš maišo“

Tačiau suprantu iš Jūsų nesibaigiančių klausimų, reakcijų, komentarų prie mano senesnių įrašų ir nuotraukų, kokį šoką ir Jūs patyrėte už mus / mane / save, kad nebegaliu tylėti. Suprantu, jog turiu prabilti. Taigi, nors prisipažinsiu, bijau tai daryti, nes žinau, kad nuoga realybė ir šviežios emocijos yra kur kas sunkiau priimamos ir dėl to mūsuose taip norisi viską normalizuoti, pabandysiu atsakyti į Jūsų pagrindinius klausimus, kuriais šiuo metu esu apipilta.

 

 

Man tai yra ylos išlindimas iš maišo. Atsakymas į klausimus, kurio nesulaukiau per visas skyrybas: a) „kodėl mes skiriamės?“ ir b) „kodėl taip turime skubėti?“. Į abu klausimus atsakymas paaiškėjo praeitą savaitgalį.

 

 

Ne. Kaip visiems Jums, taip ir mums, šita šokiruojanti žinia paaiškėjo tik iš interneto. Iš spaudos. Tik iš spaudos ir mes, buvę Remigijaus artimiausieji, sužinojome, kad pasirodo jau yra naujoji vaikų pamotė.

 

 

Ne. Kaip tik visada buvo prisiekinėjama priešingai. Laisvas nuo mūsų šeimos dienas „pagalvojimui, kas jam čia darosi“ pasiėmęs Remigijus, nuolat kartojo, kad su jokiu trečiu asmeniu tai nesusiję. Prašė nekaltinti savęs. Kartojo, kad jam čia kažkokie kiti akiniai užsidėjo ir tiek. Tai kartojo ir per visas skyrybas bei finansines dalybas. Ne tik man. Visiems. Savo geriausiems draugams. Tėvams. Artimiesiems. Tuo pasiekė, kad ir skyrybas iš gailesčio jo netikėtam pasikeitimui nei iš niekur, sutikau pasirašyti „bendru sutarimu“, ir nuolaidų įvairių pridariau.

 

 

Dėl skyrybų į teismą buvo kreiptasi gegužės mėnesį (nors apie savo norą skirtis Remigijus ir pranešė sausį viešai). O finansinės dalybos realiai pasibaigė tik DVI DIENOS iki paskelbtų „naujųjų vestuvių“. Būtent tada, po vos Liepos15 d. įsiteisinusios skyrybų nutarties, nuo Remigijaus buvo nukrauta, o man visam likusiam gyvenimui užkrauta mūsų buto paskola.

 

 

Mūsų vaikai. Jų psichinė sveikata. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia apie savo tėčio vedybas sužinoti iš viešųjų tinklų? Vos kelios dienos po dalybų pabaigos? Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia stebėti, kaip kai kurie netgi pas mus namuose anksčiau lankęsi “tetos” ir “dėdės” ir netgi savi seneliai, sveikina tėtį su tokiu jo sprendimu? Su sprendimu palikti vaikus ir jų mamą? Nei dėl nieko. Kai tas pats tėtė anksčiau nuolat deklaravo, kad myli mus visus labai ir labiausiai.

 

Tada galima arba šizofrenija susirgti galvojant, kad netiesa buvo visa anksčiau tėčio deklaruota laimė būnant su mumis, tad dabar kartu su juo reikia džiaugtis. Arba susirgti paranoja, galvojant, kad visas pasaulis dabar yra aklas, priešiškas ir piktybiškas, nes sveikina, kad tėvelis man, jo vaikui, suteikia tokį skausmą, tad belieka užsidaryti į savo kiautą ir niekad iš jo nebeišlįsti.

 

Labai norėčiau kiekvieno lengvai sveikinančio pagalvoti, ar labai džiaugtumėtės Remigijaus nauju santykiu, matydami tėčio netekusio vaiko ašaras realiai? Vaiko supratusio, kad sąžiningumą anksčiau deklaravęs tėtis dvigubą gyvenimą jau greičiausiai gyvena seniai?

 

 

Melas man yra didžioji išdavystė. Žinoti tiesą, būtų buvęs palengvėjimas. Kokia skaudi ta tiesa bebūtų. Gerbti kitą žmogų, visų pirmą reiškia pasitikėti, kad jis ar ji yra pakankamai stiprus ar stipri, kad atlaikytų mylimojo atvirumą, kitokį pasaulio matymą, kad ir kaip dramatiškai ir netikėtai šis matymas būtų pasikeitęs. Gerbti, reiškia įvykus įsimylėjimui, atsiprašyti savo antros pusės, maldauti atleidimo, papasakoti visą tiesą. Gerbti artimą žmogų reiškia pasirūpinti juo, leisti ir jam ar jai įtakoti savo bendrą gyvenimą. ŽINANT.

 

Pabaigai: pas mus jau įvyko tokia niekam tikusi pabaiga. Per vėlai supratusi, kuo čia kvepia, su kuo iš tikrųjų turiu reikalą, matyt niekaip to negalėjau įtakoti. Tad tenka išgyventi antrąją traumą – viso ankstesnio gyvenimo ir savo artimo žmogaus, kurį mačiau visai kitaip (kaip pasimetusį, išgyvenantį vidurio amžiaus krizę, bet ištikimą ir sakantį tiesą), jau neištikimybės kontekste, pervertinimą. Vėl pereinant visas šoko, liūdesio, vidinių derybų ir pykčio jausmų kalnelius.

 

Tačiau, jei Jūs esate panašioje situacijoje ir dar tik artėjate į tai, pamėginkite išsaugoti atvirumą – gebėjimas būti atviru su kitu ir yra tikroji ištikimybė. O jei jau įvyko negrįžtama kolizija, kad ir kaip baisu būtų, kalbėkitės, verkite, darykite viską lėtai, labai lėtai, pamažu įveskite naują asmenį, jei jau jis yra, nedarykite staigių sprendimų, leiskite priprasti, ir tikrai „nepažindinkite“ artimųjų su savo nauju partneriu per viešą pareiškimą internetu.

 

Galiausiai, gal ir galima moteris ar vyrus keisti kaip kojines. Ir tai netgi kaip didelę laimę pateikti. Tačiau to absurdą pamatysime tik tada kai patys užaugsime ir subręsime tiek, kad suprasime, jog tikrieji pokyčiai vyksta viduje. O ne išorės nuolatiniame keitime, dėl savo trumputės laimės ar džiugesio, griaunant gyvenimus kitiems.

Kuo daugiau mūsų tokių, suprantančių, kad tai, kas įvyko nėra normalu bus, tuo žmogiškesniame pasaulyje iš tikrųjų gyvensime. Tad kviečiu pasirinkti, su kokiomis vertybėmis esate Jūs, ir rinktis manąjį, žmogiškesnį pasaulį“, – atviru įrašu socialiniame tinkle „Facebook“ dalijosi Agnė Matulaitė.