Buvusi tenisininkė Irina Cybina: „Paauglystėje grožio pasaulis neegzistavo, – tik treningas ir džinsai“

Vaizdas. „Vieta, kurioje gyvenu, neturi varginti nei spalvomis, nei faktūromis, nei gausybe daiktų. Intensyviai sportuodama supratau, kad namai – pati geriausia poilsio nuo vaizdų, garsų, informacijos srauto, kuris į mus plūsta iš visų kampų, vieta. Taigi čia niekas neturi blaškyti dėmesio, juolab įkyrėti. Televizorius – tik juoda dėžė, o gal dėmė, neatsimenu, kada prie jo su vyru esame sėdėję. Atrodo, jis net neveikia. Neįsivaizduoju gyvenamosios erdvės be medžiaginių užuolaidų: tarp plikų langų neištverčiau nė dienos. Gimiau ir augau Visagine ir visada iš buto matydavau parką ir fontaną, todėl vaizdas pro langą, kai gali gėrėtis kokiu nors vandens telkiniu, mane veikia teigiamai, sakyčiau, įkrauna energijos. Su šeima įsikūrusi Vilniuje, pro langą matau Nerį – tiesiog fantastika! Ir… turime vonią – irgi fantastika, nes namai vien tik su dušu, kai negali pagulėti tarp kvepiančių putų ir degančių aromatinių žvakių, – ne namai.“

Vakarienė. „Pastaruoju metu susidomėjau dailės kūriniais interjeruose. Niekas kitas taip paveikiai nekuria namų jaukumo, kaip paveikslai, pakabinti ant pilkų sienų, taip pat užuolaidų draperijos, kavos staliukas ir toršerai. O svetainėje – būtinai didelis valgomasis stalas. Jis gana dažnai suburia mudviejų su vyru gimines. To susibūrimo ir artimų žmonių šurmulio man labai reikia – gal todėl, kad augau vienturtė? Jei yra didelis stalas, kaip tada be modernios virtuvės? Tiesa, aš joje jaučiuosi it pamestinukė, tačiau vyras gamina taip, kad jo pomėgį kulinarijai pavadinčiau didžiuoju vis labiau ir labiau atskleidžiamu talentu. Visi mūsų vakarai praeina prie stalo – plepėdami ir valgydami patiriame pačias gražiausias besibaigiančios dienos akimirkas. Prieš miegą, kai lovelėje akis užmerkia dukra, maždaug pusvalandį panaršome internete. Ne ilgiau. O nuvykę į kokį nors Europos didmiestį niekada nepraleidžiame progos išmėginti bent kelių restoranų virtuvių, ir tai sutuoktiniui būna kaip įkvėpimas dar skaniau gaminti.“

Alkis. „Kai buvau paauglė, grožio pasaulis neegzistavo, – tik treningas ir džinsai. Dažytis iki aštuoniolikos, o gal ir dvidešimties metų nemokėjau. Apie įdomesnius drabužius jau nė nekalbu – net prisiliesti prie jų neturėjau progos. Rytinė treniruotė, pietų poilsis, vakarinė treniruotė, varžybų dienos – gyvenau tarsi uždaroje erdvėje, kur pokalbiai apie gražius daiktus ar madą buvo tabu: juk nepadoru profesionaliam sportininkui pasinerti į tuštybių tuštybę.

Mados alkį jaučiu iki šiol: dar nepasisotinau taip, kad į drabužius, aksesuarus, kosmetiką žiūrėčiau be „noriu“.“

Mano aplinkos žmonių požiūris keitėsi, kai ėmė rastis galimybių vis dažniau dalyvauti varžybose Vakaruose. Pirmieji apsipirkimai atrodė kaip ištroškusio ir alkano žmogaus prisiartinimas prie vaišėmis nukloto stalo. Pasibaigus turnyrui, iš prizinio fondo gaudavau kąsnelį lėšų, todėl dažnai save pamalonindavau. Pirmasis honoraras nebuvo labai didelis ir vietoj „Hermes“ rankinės teko rinktis piniginę. Mados alkį jaučiu iki šiol: dar nepasisotinau taip, kad į drabužius, aksesuarus, kosmetiką žiūrėčiau be „noriu“.“

Idėja. „Sportinės karjeros metais esu įsigijusi du šilkinius „Hermes“ šalikus: vieną – žydros spalvos, kitą – oranžinės. Tai – aksesuarai, tinkantys prie bet kokio drabužio ir bet kokia proga, jų universalumas beribis. Nors praėjo jau nemažai laiko, iki šiol nesigailiu, kad investavau į tokius ilgaamžiškus ir niekada neatsibostančius daiktus. Jų stebuklas tas, kad kaskart rišdamasi patiriu tokį pat džiaugsmą, koks aplankė įsigijimo dieną. Tačiau kai iš Italijos parsivežiau juodą minimalistinio stiliaus kokybiškos odos rankinę, man ji pasirodė pernelyg paprasta, tad nusprendžiau pirkinį subtiliai padekoruoti. Savo fantazija likau patenkinta. Tuo užsikrėčiau taip, kad iš pusbrangių akmenų pradėjau kurti ir daugiau aksesuarų aksesuarams.“

Prioritetai. „Turiu atsakymą toms, kurios teigia, kad suknelė kasdieniame gyvenime kelia daug nepatogumų. Priešingai – kai ją apsivelku, atkrinta begalė klausimų, ką prie ko derinti, be to, keliaujant šiltuoju metų laiku lengvo šifoninio šilko suknutė, galima sakyti, telpa į rankinuką. Džinsai – pernelyg kasdienis drabužis, o pavyzdžiui, atlasinės ar kito audinio kelnės jau įpareigoja atsakingiau rinktis viršutinę garderobo dalį.

Kad ir ką diktuotų mados tendencijos, lieku prie romantiškos klasikos ir pirmenybę teikiu suknelei. Antra vertus, nuolatinis kontaktas su žmonėmis, gana viešas gyvenimas, stiliaus konsultacijos įpareigoja atrodyti nuosaikiau ir santūriau, nei mano prigimtis galbūt galėtų leisti. Juk nebūtų solidu ir neatrodyčiau patikimai, jei banke dirbančiai ekonomistei siūlyčiau klasikinius derinius, pati vilkėdama buduarinio ar glam wamp stiliaus drabužiais, pavyzdžiui, išryškinančiais iškirptę ar apnuoginančiais pečius, nugarą.“

Vyro statusas. „Mano sutuoktinio pareigos (Vytautas Sinius – Šiaulių banko administracijos vadovas - red.) taip pat įpareigoja šalia jo atrodyti diskretiškai. Su darbu susijusiuose renginiuose, pobūviuose jis paprastai vilki kostiumą, net į kokteilių barą eina su švarku ir šviesiais marškiniais, todėl negaliu būti pernelyg išsipuošusi ir marga it kanarėlė. Net į prekybos centrą eidama su Vytautu neleidžiu sau rengtis bet kaip: sutiks kolegą, klientą ir ekstravagantiškas ar tiesiog atsainus įvaizdis privers mane ir vyrą jaustis nepatogiai. Be to, už sutuoktinį esu dešimčia metų jaunesnė, todėl bet kokie stiliaus „nukrypimai“ kurtų abejotinos reputacijos įvaizdį.

Pilkos tiesaus silueto kelnės, balti marškiniai, kašmyrinis žemės spalvų paltukas ir oksfordai – idealus variantas. O pradriskusius džinsus ar mini sijonėlį pasilieku išeiti su draugėmis į kokį nors penktadienio vakarėlį. To pankiškumo, kuris mane aplenkė ankstyvoje jaunystėje, labai norisi. Tada, pavyzdžiui, renkuosi sijoną su kutais, perregimą ar nėriniuotą palaidinę arba suknelę, batelius aukštesne pakulne.“

Situacija. „Nėra nieko apmaudžiau, nei pobūvyje atrodyti per kukliai. Kažkada pamiršęs iš anksto pranešti apie būsimą vakarą Vytautas mane informavo likus gal valandai iki renginio. Tai buvo „Lietuvos garbė“ Nacionalinėje filharmonijoje. Paskubomis įsmukau į juodas kelnes, užsimečiau „Chanel“ švarkelį, tačiau sukneles vilkinčių ponių akivaizdoje jaučiausi, tarsi atėjusi į parduotuvę: nesinorėjo su niekuo bendrauti, vengiau sutikti pažįstamų, nors tai nebuvo įmanoma. Praradau drąsą ir pasitikėjimą savimi, jaučiausi negraži, be makiažo. Jokios šventinės nuotaikos – tik kančia. Iš tos situacijos pasimokiau: jei nesi pasiruošęs, geriau į renginį neik.

Atrodyti puošniau, negu reikalauja aprangos kodas, yra mažesnė blogybė, nei atrodyti pernelyg kukliai. Taisyklė – neviršyti trijų garderobo spalvų – jau pasenusi.

Atrodyti puošniau, negu reikalauja aprangos kodas, yra mažesnė blogybė, nei atrodyti pernelyg kukliai. Taisyklė – neviršyti trijų garderobo spalvų – jau pasenusi. Tiesa, kai dukra Antarė buvo dar kūdikis (dabar jai ketveri su puse), žemės spalvos labai traukė, nenorėjau savo išvaizda atkreipti aplinkos dėmesio, tačiau dabar nevengiu išraiškingesnio įvaizdžio (kailiai, kristalai, sidabriniai akcentai) ir ryškesnių spalvų: raudonos, vyšnių, intensyvios samanų. Pastaruoju metu erzina įvairios gyvūnų kailių ar odos imitacijos: tigrai, leopardai, ropliai man labai tolimi. Kaip ir pripinti šinjonai, priauginti nagai, priklijuotos blakstienos, agresyvi estetinės chirurgijos ir botulino invazija. O pernelyg nuosaikus apsirengimas pasiteisintų tik tuo atveju, jei aprangos kodas neatitiktų vietos, pavyzdžiui, glamour chic – kaimo sodyboje. Tačiau tokių disonansų pasitaiko jau labai retai: vakaro šeimininkai paprastai žino, kas, kur, kada ir prie ko.“

Geometrija. „Savo kūną dažnai vertinu kaip savotišką brėžinį. Metai su teniso rakete suformavo stiprias rankas, tvirtą nugarą, išraiškingus pečius, tačiau apatinė kūno dalis liko subtilesnė, todėl rinkdamasi aprangą stengiuosi šią disproporciją ne išryškinti, o paslėpti. Tam padeda tamsesni vienspalviai drabužiai, taip pat tokie, kurie maskuoja pečius. Visa kita – kasdienė mankšta: rytais būtinai bent dvidešimt minučių praleidžiu mankštindamasi ant kilimėlio (kojas stiprinantys tempimo, taip pat – pilvo preso pratimai), vėliau stengiuosi nors po pusvalandį kortuose į sienelę rakete padaužyti kamuoliuką. Kūno tonusas ir stangrumas visą dieną teikia vidinį komfortą ir pasitikėjimo savimi. Kaip buvusiai sportininkei, man tai daugiau nei akivaizdu.“