D.Montvydui – 35: apie jo pėdomis sekančią dukrą, karjeros kainą ir kodėl turi mažai draugų

Gražią sukaktį Donatas Montvydas sako sutiksiantis jam brangių žmonių būryje. Gruodžio pabaigoje vyksiančiam įspūdingam šou „Žalgirio“ arenoje besiruošiantis atlikėjas tikina, kad suderinti itin intensyvią karjerą ir laiką su brangiais žmonėmis – sudėtinga, tačiau kuo toliau, tuo labiau to norisi.

„35 metai...nesijaučiu, kad tai jubiliejus, atrodo labiau kaip viduriukas tarp kažko. Su kiekvienais metais vis labiau norisi dienų, kai galėčiau pasimatyti su draugais. Anksčiau vengdavau šventimo, galbūt nebuvo taip svarbu tai, tačiau dabar jaučiu, kad man norisi juos pamatyti, apkabinti, paklausti, kaip sekasi.

Jubiliejų švęsiu pakankamai dideliame draugų ir pažįstamų rate, nusprendėme paorganizuoti šventę, kurioje visi galėtume susiburti be didesnių įsipareigojimų. Man labai gera, kai būna visi, atskirai susitikti aš niekaip neprisiruošiu“, – kalbėdamas su portalu Žmonės.lt šypteli D.Montvydas. ​

​ Iš naujo atrado, kas svarbiausia

Pašnekovas atviras – bėgant metams ir besikeičiant mąstymui, atsiranda naujas suvokimas apie tai, kas brangiausia. „Kai esi jaunesnis, visada atrodo, kad turi daug laiko, kad to, ko nepadarei, dar padarysi.

Mano karjera prasidėjo labai anksti. Jaučiu, kad skirdamas visą laiką karjerai, neskyriau laiko draugams. Jei manęs paklaustume, ar turiu draugų, aš atsakyčiau, kad tik keletą. Gal taip ir turi būti? O gal ir ne, nežinau. Bet aš suprantu, kad neskyriau daug laiko užmegzti santykiams su žmonėmis“, – prisipažįsta Donatas.

O gyvenimo be bičiulių atlikėjas priduria neįsivaizduojantis: „Kai būni vienas, šeima kur nors išvažiuoja, tada tu jauti, kad norisi turėti kam parašyti, paskambinti, su kuo pasikalbėti. Dėl laiko su muzika aš truputį pavažiavęs, bet santykiai su žmonėmis – būtini. Vienatvė – baisiausia, ką aš galiu įsivaizduoti.“ ​

​Kodėl jis niekada neatostogauja

Nors pirmąją pergalę muzikiniame konkurse Donatas išplėšė šešerių, sudainavęs dainą apie kiškelį „Dainų dainelėje“ ir tapęs laureatu, tikra vaikino karjera prasidėjo prieš 15 metų – tada dar dvidešimtmetis atlikėjas sudalyvavo „Lietuvos dainų dešimtuke“, kuriame ir nugalėjo. Paklaustas, kurį savo karjeros laikotarpį pats mato kaip ryškiausią, pašnekovas susimąsto – pasak jo, tokių momentų buvo daug, tačiau svarbiausias jam visada išlieka pats procesas.

„Niekada neturėjau atostogų. Paėmus visus atlikėjus Lietuvoje nuo A iki Z, kas mane išskiria – aš niekada nenorėjau sustoti, niekada nenorėjau daryti pertraukų. Visada siekiau užsitarnauti žmonių pagarbą, jaustis saugus gyvendamas sistemoje, būti nepriklausomas, nebijoti atskleisti savo minčių. Tam reikia įdirbio ir laiko. Aš atsigaunu tada, kai dirbu. Mano smegenys taip veikia, jos turi nuolat dirbti, o pailsėsiu, kai jau reikės.

Hitai, „Žvaigždžių duetai“, „Eurovizija“ – visi šie mano karjeros tarpsniai buvo labai svarbūs. „Lietuvos balsas“ man padėjo suprasti, kaip svarbu perteikti savo žinias, jų nelaikyti sau. Jei gyvenimas kažką duoda, esi įpareigotas tuo dalintis.

Didžioji dalis mano gyvenimo yra sėdėjimas prie pianino, studijoje, idėjų generavimas, vaikščiojimas į darbus, šiuo metu – ir pasiruošimas koncertui „Žalgirio“ arenoje. Pirmasis koncertas „Žalgirio“ arenoje 2016 metais tikrai buvo vienas didžiausių mano karjeros įvykių. Procesas svarbiausia – jis ir sukuria visa tai, ką mato klausytojai“, – savo karjerą apžvelgia jubiliatas. ​

​ Šou „Lietuvos balsas“ mokytojo kėdėje D.Montvydas praleido net septynis sezonus. Paklaustas, kodėl jo jau antrus metus ten nebėra, teigia, kad tai pačios laidos kūrėjų sprendimas, tačiau patikina, jog projektas ir jo mokiniai jo širdyje visada užima ypatingą vietą.

„Šis projektas man buvo kaip gyvas organizmas, kuris niekada nevaržė mūsų kaip mokytojų, jis leido mums kalbėti apie muziką, klausytis jos gyvai ir paveikti jaunąją kartą, kuri po kokių 10-15 metų turėtų įtaką Lietuvai pasaulio žemėlapyje. Šimtai praėję mokinių, o jei bent vienam ar dviem kažką davėme – mes atlikome savo darbą“, – įsitikinęs pašnekovas.

Svarbiausia – šeima ir vaikų laimė

Donatas atviras – nors jo muzikinių pasiekimų ir hitų sąrašas įspūdingas, o į koncertus susirenka šimtai gerbėjų, šiuo metu jam svarbiausia – šeima: dukra Adelė, sūnus Kajus ir žmona Veronika. Pašnekovas įsitikinęs – be artimųjų palaikymo jam būtų nepaprastai sunku, o kalbėdamas apie dukrą ima juoktis: devynmetė jau tampa tikra „TikTok“ žvaigžde ir net padeda tėčiui.

„Turiu didžiulį šeimos palaikymą. Grįžau šiandien ketvirtą ryto, vakare – vėl koncertas Vilniuje. Jei ne šeimos palaikymas, neturėčiau galimybės atsipūsti. Miegas, atsistatymas labai reikalingas, jei nori kokybiškai lipti į sceną. Šiandien aš gaunu tai, ko man labiausiai reikia, ir ką aš labai vertinu.

Man labai svarbu žinoti, kad mano vaikai – užimti. Jie yra būreliuose, daro tai, ką nori daryti, dirba su profesionaliausiais mokytojais. Jie mokosi gerose mokyklose, gauna išsilavinimą, yra aprūpinti tiek, kiek jiems to reikia. Aš esu ramus. Žinau, kad šiandien aš, kaip tėtis, juos išpildau.

„TikTok“ dominuoja socialiniuose tinkluose, mano ir paties muzikai tai padeda, o Adelė ten – tikra žvaigždutė. Ji prisidėjo prie „Lūpos kaip medus“ choreografijos. Ji – be galo kūrybinga mergaitė. Turi empatiją, kuri yra pas žmogų, arba nėra. Tai nereiškia, kad ji netaps botanike. Jei ji yra laiminga, laimingas ir aš“, – džiaugiasi Donatas. ​

​ Jei D.Montvydas turėtų laiko mašiną, ar savo gyvenime ką nors norėtų pakeisti? „Esu „Marvel“ filmų gerbėjas. Juose viskas, ką pakeiti praeityje, turi įtaką ateičiai. Nenorėčiau rizikuoti pakeisti to, ką turiu.

Taip, turiu svajonę pakoncertuoti Wembley stadione, galbūt išvažiuoti į Ameriką gyventi, bet kas ten žino – gal jei kas nors būtų buvę kitaip, dabar neturėčiau to, ką turiu, gal nebūtų gimę mano vaikai? Gal būčiau kažką kito pasiekęs, kas ten žino. Jei matau, kad negaliu nieko pakeisti, stengiuosi apie tai ir negalvoti“, – patikina pašnekovas.

Į „Euroviziją“ sugrįžtų

Nors anksčiau D.Montvydas garsėjo savo kūryba angliškai, pastaruoju metu atlikėjo lūpose dažniausiai skamba gimtoji lietuvių kalba. Paklaustas, kas lėmė tokį pokytį, pašnekovas šypteli – tai diktuoja tendencijos.

„Dar tuo metu nebuvo prasidėjusi tokia lietuvių kalbos bangomis, bet šiomis dienomis ji yra tiesiog madinga. Buvo laikas, kai angliški kūriniai buvo vau ir viskas, bet šiandien, išleidus kūrinį anglų kalba, jo dažnai net neįdomu klausyti, nes visas pasaulis ja dainuoja.

Lietuvių kalba pasidarė graži. Mano atveju, kai aš pradėjau galvoti apie albumą „1987“, jis buvo tarsi sugrįžimas į mano gimimo metus. Sąmoningai pristačiau jį ne kaip Donny Montell, o kaip Donatas Montvydas.

Šiandien aš nematau priežasties, kodėl reikėtų Lietuvoje kurti dainas anglų kalba. Nebent taikai į užsienio rinką, arba esi leidybinė kompanija, suinteresuota turiniu užsienio rinkai. Užsienyje su lietuvių kalba sėkmės dažniausiai nepasieksi, nebent kokia labai išskirtinė folklorinė muzika. Pop dainos, dainuojamos lietuviškai, „Billboard“ sąraše? Nustebčiau“, – atvirauja D.Montvydas. ​

​ Tačiau išimčių yra – Monika Liu šiemet su daina „Sentimentai“ lietuvių kalba „Eurovizijoje“ susirinko simpatijas ir finale užėmė 14 vietą. Pasak dukart konkurse dalyvavusio Donato, ji yra „pavyzdys, kad nereikia visko nubraukti“. Atlikėjo teigimu, nors ir nežinome, kas būtų, jei „Sentimentai“ būtų skambėję angliškai, svarbiausia – visai ne tai.

D.Montvydas galiausiai patikina, kad atsiradus tinkamai lietuviškai dainai, su gimtąja kalba į „Eurovizijos“ sceną liptų ir jis: „Viskas keičiasi, viskas auga – kokybė tiek dainų, tiek pasirodymo. Kodėl gi ne? Jei yra geras konceptas, idėja, jei skamba, pagauni mintį, kodėl tai turi būti lietuvių kalba – super.

Aš pasakysiu paprastai, kodėl Monikos dainai taip pasisekė – ji patikėjo savo daina. Jei atlikėjas pats netikės savo daina, nieko nebus. Aš irgi tikėjau tuo, ką darau, tikėjau, kad mano daina, kurią renkuosi, yra geriausia.“ ​

​

Neseniai D.Montvydas gerbėjus nustebino naujiena – ketina vėl keisti įvaizdį. Šįkart įvairių spalvų plaukus turėjusį Donatą papuoš ryškiai žalios sruogos. Tiesa, kada tiksliai išvysime šiuos pokyčius, atlikėjas neišduoda. O paklaustas, kuris turėtas įvaizdis jam pačiam patiko labiausiai, teigia, kad prie širdies – natūralumas ir elgesys pagal nuotaiką.

„Man patinka ilgos garbanos, kurios buvo prieš tai – jos natūralios, jų nereikia garbanoti, ateina iš šeimos. Bet, tiesą sakant, man trumpas plaukas, skusta galva šiuo metu irgi labai patinka. Dažymas per vidurį turi šiek tiek agresijos, šarmo. Man gražu, mados dalykas“, – dalijasi atlikėjas. ​

​ „Dirbti su manimi nelengva net žmonai“

Donatas Montvydas su žmona Veronika – tikras šeimyninis tandemas: moteris jau ilgą laiką dirba atlikėjo kompanijoje „DMO Music Group“. Pašnekovas prisipažįsta muzikiniuose reikaluose esantis ypač reiklus, pasak jo, dėl to būna ir pykčių, tačiau juos išspręsti šeimai visuomet pavyksta dėl vieno svarbaus įgūdžio. „Tenka praeiti daug. Būna visko – būtų keista, jei nebūtų, nes mano reikalavimai yra labai dideli.

Kai aš dirbu, man nesvarbu, ar tai mano mama, ar tėtis – aš pamirštu viską. Jei kažkas pavyksta ne taip, kaip turi būti, būnu labai griežtas ir kategoriškas. Tie, kas yra mano komandoje, žino, kad disciplina man labai svarbi. Jie atėjo tada, kai aš jau buvau karjeroje, todėl yra nerašyta taisyklė, kad ji turi pasikliauti manimi. Jei nesilaikai tam tikrų dalykų, darbo etikos – mums ne pakeliui.

Iš kitos pusės – tai, kas mūsų nesugriauna, padaro stipresnius. Svarbiausia – komunikacija. Šnekamės beprotiškai daug. Kaip aš sakau, komunikacija, šnekėjimasis išgelbės pasaulį. Komunikacijos forma yra labai svarbi.

Aš kartais su tuo, kaip sakau dalykus, turiu problemų – dažnai pasakau ne taip, kaip turėtų būti, reikėtų ramiau. Bet manau, kad labai svarbu sau pripažinti, kad gali ir kitaip pasakyti, kad turi mokytis iš savo klaidų. Tai nėra pateisinimas, bet tame yra daug meilės. Tu kartu išgyveni dėl rezultato, kad viskas būtų gerai, kartais ir nesusivaldai – daug emocijų, daug pastatyta ant tavo pečių. Pagarba žmogui yra labai svarbu“, – pabrėžia D.Montvydas.

Ar nesužvaigždėjo, palieka spręsti aplinkiniams

Paklaustas, ar yra dar kur dar stiebtis, ko siekti vienam garsiausių šalies atlikėjų, Donatas šypteli – kaskart pabunda, tarsi viską darytų iš naujo: „Kasdien atsiranda daugybė naujų atlikėjų. Noriu eiti koja kojon su jais, tobulėti.“

Pagarba kitiems – būtent tai, kas atlikėjui padeda nesusirgti žvaigždžių liga. Nors jis juokauja, kad ar yra ja sirgęs, reiktų klausti kitų.

„Žvaigždžių ligą pastebi tik kiti žmonės – kai žmogus ja serga, jis to pats nemato. Aš kaip gydytojas išanalizavau šitą dalyką. Tam žmogui, kuris tuo suserga, atrodo, kad tai – normalūs pokyčiai. Tai, kas kitų akimis yra arogancija, jo akimis yra pasitikėjimas.

Aš visada buvau išauklėtas gerbti kitą žmogų. Galbūt norėjau būti geriau išgirstas karjeros pradžioje. Gal norėjau, kad mano nuomonė būtų svarbesnė. Ar tai žvaigždžių liga? Nemanau. Niekada nepamečiau pagarbos. Man visi yra vienodi, kur aš beeičiau, ką bedaryčiau – darau tai su lygiais.

Kai eini savo karjeros keliu į priekį, didėja pajėgumas, greičiai, pradedi daugiau reikalauti iš kitų. Gal tada kitiems ir atrodo, kad sužvaigždėjai. Bet kai turi susikūręs vardą, žinai, ko nori, nori kokybės. Jei vieni žmonės jos neturi – eini kitur. Turi daugiau daryti, o mažiau žvalgytis. Vieni žmonės pasiliks, kiti ne“, – tikina Donatas. ​

​Ko dar gyvenime norisi D.Montvydui? Pasirodo, atlikėjas svajoja kada nors nuveikti kažką globalaus, dėl pasaulio gerovės.

„Norisi padaryti kažką nesusijusio su muzika – užterštumo, lygių teisių labui. Norisi būti naudingu šiame pasaulyje, nes dabar viskas susikoncentravę į mus pačius.

Džiaugiuosi, kad pateisinu savo buvimą pasaulyje per muziką, ne vien egoistiškai gyvenu, bet norisi ir globalių dalykų. Kitas dalykas – patekti į pasaulio muzikos rinką yra viena iš mano senų svajonių. Ir, aišku, kokybiškas laikas su savo vaikais“, – teigia muzikantas.

Gimtadieninį pokalbį Donatas užbaigia šmaikščiu, tačiau širdingu palinkėjimu sau: „Surinkti pilną „Žalgirio“ areną gruodžio 29-ąją. Šiandien tik apie tai ir galvoju, visas mano gyvenimas šiuo metu yra repeticijos. Man šis koncertas yra nepaprastai svarbus.“