Dainininkas Edgaras Lubys: „Bėgdamas ilsiuosi nuo muzikos“

Žinomas dainininkas iš viso yra nubėgęs keturis maratonus. 42 km 195 m distanciją jis įveikė Dubline, Amsterdame ir dukart „Danske Bank Vilniaus maratone“. „Kodėl nusprendžiau bėgti? Turbūt dėl asmeninio iššūkio, nes tokia distancija tikrai ne pašvilpavimas.

Pamenu, Vilniuje buvo labai gera atmosfera, man patiko. Tiesa, trasa kiek sunkoka, nes į ją įeina grindinys, keletas įkalnių. Tačiau tai nėra pati sunkiausia trasa Europoje, yra sunkesnių“, - prisiminė E.Lubys.

Rugsėjo 10-ąją vyksiančiame didžiausiame Lietuvoje bėgimo renginyje tūkstančiai dalyvių varžysis šešiose distancijose: maratono (42 km 195 m), „RIMI Pusmaratonio“ (21 km 098 m), EUROCASH1 10 km bėgime, „RIMI Šeimos“ 4,2 km bėgime, „Corny moksleivių ir studentų bėgime“ bei „#BEACTIVE vaikų bėgime“.

Mėgstamiausia E.Lubio distancija – 10 km. „Tai atkarpa, kuriai reikia ir greičio, ir ištvermės. Ji nėra pakankamai ilga, kad atsibostų, bet ir ne per trumpa“, - aiškino dainininkas.

Vieni bėga nuo antsvorio, kiti nuo senatvės, treti nuo streso ir problemų. Nuo ko bėgate jūs?

Manau, bėgti reiktų ne nuo kažko, o kažkur. Pavyzdžiui, į šviesų rytojų. Daugelis sportuoja ne tam, kad nuo kažko pabėgtų, bet, kad gerai jaustųsi. Visi mes kažką darome tam, kad būtume žvalesni, laimingesni. Bėgant ir apskritai sportuojant išsiskiria daugiau laimės hormonų. Net yra toks išsireiškimas „runner's high“, tai reiškia „bėgiko apsvaigimas“.

Besiruošiantieji maratonui bent keletą mėnesių gyvena bėgimu. Kaip jūs bėgimą derinote su muzika?

Su muzika suderinti buvo gana paprasta, nes dažniausiai bėgdavau pirmoje dienos pusėje. Mano mėgstamiausias laikas bėgti – tarp pusryčių ir pietų. Dar pavakarę. Tačiau jei turite mažų vaikų namie, kaip aš dabar turiu, tai gali būti sudėtinga.

Pasiruošimas reikalauja daug laiko, iš ko jį skolinotės: šeimos, darbo, buities, laisvalaikio?

Iš visų šių dalykų skolinuosi, nors jei bėgimą vadini laisvalaikiu, tai, tikriausiai, nereikia skolintis.

Ar jūsų žmona Živilė kartais išbėga kartu?

Ne, nes ji bėga paskui du mažus vaikus, tai jai to bėgimo, turbūt, per akis.

Daugelis bėgikų artėjant maratonui laikosi specialios dietos. Ar jūs keitėte mitybą prieš maratoną?

Yra visokiausių teorijų, kai kurie net pabadauja prieš maratoną. Aš maratono išvakarėse suvalgau makaronų ir viskas. Kartą esu padaręs klaidą, kai pusryčiams suvalgiau per didelę porciją makaronų, tai paskui jie ir stovėjo pilve visą trasą. Nieko gero.

Bėgimo dieną valgau labai mažai, tai gali būti tiesiog vaisių kokteilis ar batonėlis. Nereikia persistengti, kūnas geriau funkcionuoja pustuščiu skrandžiu. Mityba yra labai individualu, geriausia tai išbandyti treniruočių metu, imituojant varžybų dieną.

Ar daug dėmesio mitybai skiriate kasdieniame gyvenime?

Gana daug, man tai svarbu. Palyginti su standartiniu žmogumi, kuris valgo viską, aš esu įnoringas. Bet man atrodo, kad jei jau prižiūri kūną, sportuoji, sieki rezultatų, tai mityba sudaro 70 proc. sėkmės.

Bet mityba kiekvienam yra individualus dalykas, čia nėra vienos taisyklės. Štai aš jau dešimt metų esu vegetaras ir tiek pat laiko nevartoju jokių svaigalų. Visus savo bėgimus taip įveikiau.

Kas jus paskatino pasirinkti sveiką gyvenimo būdą?

Man atsibodo gyventi nesveikai. Nors taip gyvenau gana trumpai, bet to užteko. Man tiesiog neįdomu taip gyventi. Tai apima daug dalykų: mitybą, režimą, judesį ir net mąstyseną.

Ar bėgant klausote muzikos?

Paprastai bėgu be muzikos. Tikriausiai todėl, kad esu žmogus, pats tiesiogiai susijęs su muzika. Tad bėgdamas ilsiuosi nuo muzikos. Bėgdamas ir nedainuoju, nebent kriokiu, kai jau sunku būna (juokiasi). Visi bėgikai žino tą momentą gale, kai jau kriokti reikia. Vis dėlto, būna, kad bėgant kažkokia melodija pradeda galvoje skambėti, yra buvę taip, kad grįžęs po bėgimo įdainavau kažką naujo.

Ar bėgiojate vienas ar su kompanija?

Kai ruošdavausi, tai stengdavausi tai daryti pamainomis. Kartais reikdavo ir vienam prasibėgti, savo tempu, prie nieko nesiderinant. Tačiau bėgant tempines treniruotes, geriau bėgti su labiau pažengusiu bėgiku, kuris šiek tiek truktels į priekį. Kartais bėgdavau su mūsų olimpiete Diana Lobačevske, kuri man labai padėdavo.

Kasmet vykstant masiniams renginiams pasirodo skeptikų skundai dėl uždaromų gatvių ir panašiai. Ką jiems pasakytumėte?

Manau, kad reikia juos toleruoti. „Facebook“ yra kritikos karalystė. Ką žmogus bedarytum, visada susidursi su kritika. Ypač jei darai kažką prasmingo, visada atsiras tokių, kurie kritikuos.

Tačiau bus nemažai ir tokių, kurie džiaugsis ta švente ir joje dalyvaus. Visi supranta, kad tai yra kur kas nei sustatyti stalai, prie kurių žmonės sėdėtų ir gertų. Tai vieningumo šventė, kuri yra labai reikalinga miestui. O organizatoriai daro viską, kad tokių nepatogumų būtų kuo mažiau.

Ar tiesa, kad bėgimas - tarsi narkotikas ir kad neišbėgus nors keletą dienų, žmogus ima blogai jaustis?

Tiesa, nes kai įeini į tą pasiruošimo režimą ir vaikštai ant savo galimybių ribos, sustabdžius tą procesą kūnas pats ima reikalauti judesio. O negavęs bus suirzęs.