Visai netrukus dainininkas Vaidas Baumila (35) su gerbėjais šėls didžiausiame savo šou „Žalgirio“ arenoje. Beveik dvidešimt metų skambantis jo vardas pastaruoju metu linksniuojamas ypač garsiai. Sėkmingi projektai, vienas už kitą karštesni hitai ir šįmet susižerti net trys M.A.M.A apdovanojimai – tik kelio pradžia. Per kelis dešimtmečius Vaidas įrodė neketinantis sustoti.
Sausio 26-ąją pasirodė 1000-asis žurnalo „Žmonės“ numeris. Šia proga kalbiname asmenybes, kurios nuo karjeros pradžios iki šių dienų išliko aktualios, jų žvaigždė neužgeso. Vaidas Baumila neslepia, kad nuo realybės šou „Dangus“, kuriame išgarsėjo, jo karjeroje buvo įvairių etapų. Net tokių, kada norėjosi sustoti, viską mesti. Visgi, aktorystę baigęs vyras užvis labiau mėgo muziką. „Nepaisant visų kliūčių, man atrodė svarbu eiti savo keliu“, – pasakoja. Su Vaidu kalbamės apie tai, kas tokį ilgą laiką leido jam neužgesti ir išlikti scenoje.
Ne norėti, o daryti. Manau, už kiekvieno laimingo žmogaus, jo istorijos slypi didžiulis darbas. Mokslai užsienyje, patirtys muzikuojant laive, teatre – visa tai formavo mane kaip žmogų, kaip profesionalą. Tam tikra įvykių grandinė išaugino asmenybę, kuri nori dirbti. Pats nuoširdžiausias mano patarimas tiems, kurie kažko siekia – imti ir daryti. Kuo ilgiau mąstysime, regsime planus, tuo daugiau laiko prarasime svajonei įgyvendinti. Ne mūzų ieškoti reikia, o dirbti.
Baimė. Jaunystėje turėjau nemažai baimių, susijusių su ateitimi. Tai mane net glumino. Mąsčiau, kaip paliksiu tėvų namus, reikės savimi pasirūpinti. Patyręs ketvirčio amžiaus krizę lyginausi su kitais žmonėmis, permąsčiau dalykus. Visgi, labai natūraliai subrendau, ėmiau kitaip suvokti pasaulį. Pabandžius visą aistrą ir dėmesį sukoncentruoti į dabartį, atsirado ramybė. Išmokau eiti ilgaamžiškumo, savęs tausojimo keliu.
Optimizmas. Jis atsiranda kartu su aistra gyventi. Visu šimtu procentų atsidavęs savo veiklai, šeimai – vienareikšmiškai esi optimistas. Kad ir ką bedarytum, jei tau tai patinka, jauti meilę – nuotaika bus giedra. Niekada šio jausmo dirbtinai nesivaikiau ir nuo liūdesio nebėgau. Leisdavau sau viską išjausti. Patirtys, kad ir kokios bebūtų, užaugino storesnę odą.
Nesižvalgyti į praeitį. Realiai, nė vienas iš mūsų negyvena vakarykšte diena. Net jei praeina pats nuostabiausias koncertas, pasidžiaugiu, tačiau toje būsenoje stengiuosi neįstrigti. Reikia gebėti paleisti emocijas. Prisiminimai – nesvarbu, blogi ar geri, naikina dabartį. Daugiausiai melancholijos žmogui kainuoja susitelkimas į tai, kas buvo. Tik gyvenant šia diena, galima produktyviai ją išnaudoti. Tą ir stengiuosi daryti.
Grožis. Yra tiesos, kad scenos žmonėms, kurie dažnai matomi, reikia pasitempti. Kita vertus, grožis ir visa kita – lengvinančios aplinkybės. Be to, kiekvieno sąvoka apie grožį – skirtinga. Man visada gražiausias atrodė sveikas žmogus.
Darbas. Esu matęs, tokių, kurie turi talentą, tačiau jis ima ir kažkur pradingsta. Daug metų išsilaikyti scenoje – nuolatinis darbas. Man žodis talentas kažkodėl skamba lyg pasiteisinimas (šypsosi). Kiekvienos profesijos atstovai tam, kad būtų sėkmingi, privalo daug dirbti.
Klaidos. Tiesa, ta, kad iš klaidų mes augame, tačiau padarę jas – visą laiką nuliūstame. Būnant sferoje, kurioje visi į tave akyliau žiūri, daug tikisi, natūralu kiek jautriau į viską reaguoti. Juk klaidos – neplanuojamos. Bėgant metams, išmokau kitaip su jomis tvarkytis. Jauna galva neišnešdavo, kad reikia pasėdėti, paanalizuoti ir... paleisti.
