Dainininkė Julija Karaliūnaitė – apie operą, matematiką ir Freddie Mercury

– Kaip sugebate derinti du visiškai skirtingus darbus?

– Aš tiesiog turiu galimybę susidėlioti tvarkaraštį. Tai taip ir dėlioju – kad paskaitos ir kiti darbai būtų per pietus, nes repeticijos teatre vyksta rytais ir vakarais. Jei reikia, galiu susikeisti paskaitas su kolega. Ačiū Dievui, kol kas niekas nekėlė ultimatumo: arba dainuoji, arba dėstai. Nors mano gyvenimas toks dvilypis. Atsimenu, kartą iš ryto buvo paskaitos, paskui – teatre perbėga ant scenos su orkestru, paskui – dar kita situacija. Tada pagalvojau, kad jei ant manęs kabėtų kamera, kuri veiktų visą dieną, tai ta diena labai keistai atrodytų.

– Jūs dar ir mokslininkė?

– Aš tikrai norėjau būti mokslininkė, žinojau, kad stosiu į doktorantūrą, kad būtinai ką nors išrasiu matematikoje. Taip ir buvo, nuėjau tokį kelią, kurį ne kiekvienas nuėjo. Nors matematika mano gyvenime atsirado beveik atsitiktinai ir iš pradžių, pirmame kurse, buvo žiauriai sunku, kaip kokiame filme. Per paskaitas atrodydavo, kad tu esi čia, o dėstytojas – aukštai aukštai: žiūri į jį iš savo apačios, nutaisęs protingą žvilgsnį, ir visiškai nesupranti, ką jis kalba. Paskui užsispyriau, pradėjau mokytis, gilintis, net pasidarė įdomu... Turbūt turiu šiek tiek talento, bet nutariau neapgaudinėti savęs, pamačiau savo ribas ir lubas. Nenoriu būti formali tyrėja, kokių ir taip daug. Ir dabar esu labai patenkinta, kad tik dėstau.

– Kaip matematikė tapo dainininke?

– Studijuodama matematiką padariau lemtingą dalyką – nuėjau dainuoti į universiteto chorą. Tapau jo soliste. Paskui buvo Muzikos akademija, o ją baigus prasidėjo suaugusio žmogaus gyvenimas. Į akademiją visi įstoja išpopinti, išgirti, talentingi, o paskui ateina laikas, kai reikia tiesiog labai daug darbo ir sėkmės. Be to – mokėjimo pastovėti už save, užsispyrimo, motyvacijos. Baigusi daug eksperimentavau, stengiausi visur dalyvauti, patekti į muzikos pasaulio terpę. Ir žiūrėti, kas iš to išaugs. Visko buvo, bet galiausiai nusprendžiau, kad klasika man – artimiausia.

– Kodėl?

Man patinka operos, romansai – ten tokios situacijos, kurios žmogui nutinka kartą gyvenime, o gal ir išvis nenutinka: tu pastatyta į tokią padėtį, kai griūva pasaulis

– Mano naujausi darbai teatre – Pusetė („Manon“) ir Miuzetė („Bohema“); abi – artistiškos, ryškios, lengvabūdės. Man buvo sunku rengti tuos vaidmenis: galvojau, Dieve, kaip aš tai padarysiu?! Neveždavo manęs lengvumas, na, bent jau iš pradžių jis gąsdino, nes anksčiau, būdavo, tik duokit man kokią nors dramą, kad galėčiau pakentėti. Man patinka operos, romansai – ten tokios situacijos, kurios žmogui nutinka kartą gyvenime, o gal ir išvis nenutinka: tu pastatyta į tokią padėtį, kai griūva pasaulis. Aš visada mėginu įsivaizduoti tokias aplinkybes, patikėti, kad jos – realios.

– Aistrų turbūt netrūksta ne tik operose, bet ir pačiame teatre?

– Teatre, kaip ir visur, žmonės – dviejų kategorijų. Vieni dėl visko kaltina kitus, antri – save. Aš į tai žiūriu paprastai: jei negavau vaidmens, vadinasi, kitas režisieriui tiko labiau. O yra žmonių, kurie, negavę vaidmens, prikuria istorijų. Stengiuosi į tai nesivelti, bet kartais patenki į situaciją, kai nori nenori prasideda aistros.

– Apie ką kalbate?

– Yra tekę dalyvauti spektakliuose nuo pat idėjos pristatymo iki premjeros. Sistema tokia: pradžioje repetuoja visi, paskui parenkama, kas su kuo dainuos. Kuo anksčiau tai įvyksta, tuo geriau. O jei režisierius tyli iki paskutinės akimirkos, tada būna didžiulė įtampa, auga konkurencijos jausmas tarp tavęs ir kolegos, kuris nori nenori tampa varžovu. Kartais net premjeros išvakarėse žmonės nežino, ar jie dainuos rytoj, ar per antrą premjerą, ar išvis niekada nedainuos. Tai žiauru – ypač moterims. Tu kasdien vaikštai į teatrą, save prezentuoji: pasipuoši, nusilakuoji nagus, ateini anksčiau, prasidainuoji. Gaišti laiką, degini benziną. O paskui su tavimi atsisveikina. Man taip nebuvo, bet žinau tokių atvejų. Tačiau tai – ne teatro bėdos; turbūt panašių sunkumų yra kiekvienoje veikloje, jei nori ką nors pasiekti.

– Kuo dar galite pasidžiaugti, be teatro vaidmenų?

Man kiekvienas buvimas scenoje – džiaugsmas, nepriklausomai nuo to, kur vyksta: didžiulis adrenalinas, daug emocijų.

– Buvo toks tarptautinis konkursas Italijoje. Nuskridau iš ryto į Romą, per pietus dalyvavau konkurse ir, nelaukdama rezultatų, išskridau namo. Tas paskraidymas baigėsi trečia vieta: atsiuntė man diplomą ir medalį. Dalyvavau Gedimino Gelgoto muzikinėse misterijose, esu turėjusi solinį koncertą Kopenhagoje, koncertavau Italijoje... Man kiekvienas buvimas scenoje – džiaugsmas, nepriklausomai nuo to, kur vyksta: didžiulis adrenalinas, daug emocijų. Suprantu, kad skamba banaliai. Bet sykį baigusi pasirodymą net nebegalėjau paeiti, pradėjau griūti: pianistė mane prilaikė, nes paprasčiausiai linko kojos. Kartais tie išgyvenimai labai stiprūs, tiesiog užneša.

– Kodėl dainininkės per koncertus taip senoviškai vilki? Yra koks nors etiketas?

– Jis – paprastas: drabužis turi būti estetiškas ir sceniškas. Man patinka posakis: „Žmonės, kurie tave mato scenoje, turi susidaryti įspūdį, kad gatvėje tavęs nesutiks, kad vaikštai kitais keliais.“ Aš kartais irgi stebiuosi: gyvena žmogus kaip visi, o scenoje staiga pasikeičia, atrodo kaip ne iš šio laikmečio. Pati tokia buvau. Bet dabar stengiuosi ugdyti skonį, būti truputį ekstravagantiška. Per savo draugę Jūratę Rekevičiūtę susipažinau su Daiva Urbonavičiūte, o šioji man pasiuvo labai gražią suknelę transformerį.

– Turite kokį nors idealą, siekiamybę?

– Man didžiausias fenomenas – Freddie Mercury, nuo jo eina kažkokia lavina. Gal mano troškimas keistas, bet tikrai svajoju kada nors padainuoti tokiame stadione, pabūti jo kailyje: paskleisti tokią energiją, jėgą, sukelti tokią ekstazę.

– Pradžia jau yra: „Triumfo arkoje“ dainavote „Barcelona“.

– Viskas su ta „Triumfo arka“ buvo avantiūra. Dabar pažiūriu įrašą, kai vyko perklausa, ir plaukai šiaušiasi. Visi žmonės kaip žmonės, o aš sugalvojau, kad turiu kaip nors išsiskirti: apsiaviau tigrinius batus su platformomis, užsidėjau diademą. Ėjau va banque – mane turi paimti! O režisieriai, matyt, jau iš karto rūšiuoja atlikėjus, kas bus žvaigždė, kas – keistuolis. Ir aš turbūt buvau priskirta tiems, kurie gali ką nors iškrėsti. Todėl buvau skatinama: tu tik rodyk iniciatyvą, siūlyk idėjų. Ir parodžiau: „Hm, norėčiau dainuoti „Barcelona“.“ Buvau visai pradedanti, o tą kūrinį dar reikia sugebėti padainuoti! Negana to, skambinu režisieriui: „Žinote, mačiau viziją. Noriu, kad fone būtų ugnis, viskas liepsnotų.“ Ugnies nesulaukiau, bet su Audriumi Rubežiumi sudainavome: jis buvo Freddie Mercury, aš – Montserrat Caballe.

– Šeimos vizija kur nors sklando? Ar ji nesuderinama su jūsų dinamiškumu?

– Net labai suderinama. Aš daug laiko skiriu asmeniniam gyvenimui. Draugas irgi susijęs su menu, tad supranta, kodėl grįžtu dešimtą vakaro. Man tas gyvenimas – kaip kūrybinė užduotis: jei daug nori, turi kūrybingai paskirstyti laiką. Tik nežinau, kaip klostytųsi reikalai, jei tektų išvažiuoti. Gal dėl to truputėlį ir pristabdau save, nesiveržiu svetur, nes nelabai įsivaizduoju, kaip būnant toli išsaugoti santykius. Bet ir Lietuvoje veiklos netrūksta.