Ugnė Barauskaitė: „Gyvendama nesikankinu. Čia yra didžiausia mano laisvė“
Kai atidavė į spaustuvę savo naująjį romaną „Vieno žmogaus bohema“, rašytoja, radijo stoties „M-1 Plius“ laidų vedėja Ugnė Barauskaitė išsiskuto smilkinius ir pasidarė naują tatuiruotę. „Kelionės, moterų draugystė, diedai ir jokių keiksmažodžių“, – taip dviejų dukrų mama, keturiasdešimtmetį atšventusi aksominio balso savininkė apibūdina savo kūrinį. Ir ji tikrai žino, apie ką rašo.
– Ugnė dabar kitokia, nei buvo prieš gerus keturiolika metų, kai išleido savo pirmąją knygą „O rytoj vėl reikės gyventi“?
– Kitokia. Dabar beveik į nieką nežiūriu pernelyg rimtai ir tragiškai.
– Kur toji riba, keičianti žmones?
Kai supranti, kad sensti, viskas pasikeičia. Pradžioje truputį paverki, paskui pradedi gyventi iš tikrųjų.
– Kai supranti, kad sensti, viskas pasikeičia. Pradžioje truputį paverki, paskui pradedi gyventi iš tikrųjų. Čia ir dabar, o ne tarp sentimentų.
– Ugnė šoka rytietiškus šokius, Ugnė nevartoja alkoholio, Ugnė nerūko. Ar bohemiškas gyvenimas tau nebeįdomus?
– Ugnė nebešoka rytietiškų šokių. Ugnė vis dar rūko. Bet Ugnė nebevartoja alkoholio – tai tiesa. Niekada viešai nesicirkinau, nebuvau „absento fėja“ ant stalų – labiau mėgau saugiai paatvirauti namie. Mėgdavau pasirodyti, pasižmonėti, bet štai jau keletą metų dirbu vakarais ir savaitgaliais, todėl išėjimai pasidarė beveik neįmanomi. Ir šokių nebelankau dėl tos pačios priežasties, užtat pasišoku namie ir mėgstamiausiame libaniečių restorane.
– Kodėl – Libanas, kodėl ten tavo širdis? Ne Indijoje, ne Japonijoje? Ir kaip viena kelionė gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis?
– Aš nesirinkau šalies, ji mane pasirinko. Nuskridau nieko per daug nežinodama ir nieko nesitikėdama. Nusileidome naktį, apsigyvenome viešbutyje, o ryte supratau, kad viskas čia man sava. Net ir tada, kai nelabai gražu, apšiurę ar apleista. Man labai rūpi ta kultūra. Ji lyg atklydusi iš sapnų, iš vaikystės pasakų ir žaidimų. Įlįsdavau į parauktas kelnes, ant galvos prisegdavau šilkinę skarą žydrais rytietiškais raštais ir sukdavausi po kambarius. Nuvažiavusi iškart supratau: štai ką sapnuoju, štai kur mano namai! Tai, ką dabar sakau, nereiškia, kad norėčiau emigruoti, ištekėti, pakeisti religiją ar panašiai. Tiesiog norėčiau pagyventi keletą metų Stambule ar Beirute. Pavargčiau nekalbėdama lietuviškai, iškart žinau. Galbūt pavargčiau nuo kitokio mentaliteto žmonių, tačiau norėčiau pasitikrinti.
– Vis pagalvodavau – gal į Libaną tave traukia meilė?
– Meilės Libane nebuvo. Nebuvo netgi gerbėjų. Ten žmonės, mūsų supratimu, „europietiški“, nelenda. Turkijoje – visai kas kita, po gerbėją kiekvieną kartą atrandu. Tačiau tai – tik dėmesys ir komplimentai, nieko daugiau. Turkai nesiginčija su moterimis ir nediskutuoja. Jie su viskuo sutinka, linksi galvą, bet padaro priešingai. Toks mentalitetas. O man juk reikia lygiavertės diskusijos! Aš tiesiog labai aiškiai žinau, ko noriu. Ne tėčio savo vaikams, ne meškino sau, ne vadovo ir ne sienos. Noriu partnerio, kuriam nereiktų aiškinti – o kam, dėl ko ir kad ne tai turėjau mintyse. Reikia visiškai neturėti savivertės, kad sutiktum – bile kelnės. Būti su menkesnio intelekto vyru įmanoma tik tada, jei jis aiškiai suvokia hierarchiją ir tave dievina. Kitais atvejais laikys po padu, nes yra bukas. Vadins isterike ir nesupras, ko iš jo nori. Bet jei susiklosto aplinkybės ir esi įkalinta su tokiu vyru, tada save tiesiog „išnuomoji“ – kaip darbui. Apie jokią partnerystę nėra nė kalbos.
– Kaip manai, kodėl lietuviai taip bijo įsileisti svetimą kultūrą?
– Nes žmogui natūralu manyti, kad tik jo veislė yra geriausia.
– Tiki, kad užvėrusi savo duris Europa išvengs pasikeitimų?
– Nieko naujo po saule. Keitėsi žemėlapiai, kraustėsi tautos, žlugo ir radosi religijų. Dabar mums tai nepatinka, bet po šimto metų būsime tik dar vienas puslapis istorijos vadovėlyje. Užvers, neužvers – vis tiek jau nebus, kaip buvę.
– Ar vyras iš naujojo tavo romano tikras, ar išgalvotas?
– Galėčiau paklausti, „kuris?“ – bet tai būtų koketavimas. Knygoje šmėkšteli nemažai vyriškių, visi jie vienaip ar kitaip paliko įspūdį gyvenime. Pakankamą, kad būtų aprašyti.
– Daug reikalauji iš vyrų? Dvi santuokos, dvejos skyrybos, dar vieni santykiai, kurie irgi nesibaigė ilgai ir laimingai… Kuo vyrai tau neįtinka?
– Reikalauju, kad jie man tiktų. Savo santuokų apskritai neprisimenu, man jos neegzistuoja. Lyg būtų scenos iš kito žmogaus gyvenimo. Tie „dar vieni ilgi santykiai“ buvo, bet… Mes ir dabar gražiai bendraujame, vis dar sėdame prie vieno stalo per Kalėdas ar Velykas, tačiau kartu gyventi negalime. Jis – prie paprastų dalykų ir prie žemės. Aš – nupudruotas smulkiaburžuazinis elementas. Su savo bufetukais ir staltiesėm ant apskritų stalų. Ne visa tiesa tai, būta žymiai daugiau priežasčių, kodėl nesame kartu, bet kam dabar knistis? Buvo, praėjo... Ir buvo ne visai iš tikrųjų, nes iš tiesų man visą laiką rūpėjo kitas žmogus. Ilgai ir skaudžiai. Taip ilgai ir taip skaudžiai, kad galiausiai į savo meilę ėmiau žiūrėti kaip į ligą. Ją tiesiog reikėjo įveikti. Deja.
– Ar visada draskaisi iki kraujo dėl savo gyvenimo ir dėl meilės?
– Dėl tos vienos – draskiausi. O ko draskytis dėl gyvenimo? Viskas, išskyrus meiles, man ėjosi lengvai. Buvau pirmūnė, lengvai įstojau į universitetą, lengvai jį mečiau. Lengvai atsidūriau radijuje. Lengvai gimdžiau. Ir šokti pradėjau tarsi netyčia. Be abejo, stengiausi – kartais gal net per daug, nes perfekcionizmas man būdingas, bet niekada nesiverčiau per galvą. Mokyklos laikais, kai nenorėdavau ruoštis kontroliniam, tai ir nesiruošdavau. Kitą dieną jį atidėdavo: gal mokytoja susirgdavo, gal apsigalvodavo. Dar po dienos jau norėdavau mokytis ir išmokdavau lengvai, o pažymį gaudavau geriausią. Ir dabar taip: jeigu nenoriu, tiesiog nedarau. Palaukiu, kol norėsiu, kol pajusiu, kad visatos vibracijos tinkamos. Nesėkmingas dienas jaučiu vidiniais barometrais. Ir nesiplėšau. Su jausmais – kas kita. Juos išsunkdavau visus. Niekada nenusisukdavau nuo galimybės pajusti skausmą.
– Gal drama ir yra viso mūsų gyvenimo esmė?
Vis bausdavau save. Ir net nepastebėjau šito. Kai pastebėjau, nepatiko. Supratau, kad ir vyno padauginu, nes baudžiu save.
– Jeigu apie jausmus, tai mano gyvenimo esmė buvo mazochizmas. Vis bausdavau save. Ir net nepastebėjau šito. Kai pastebėjau, nepatiko. Supratau, kad ir vyno padauginu, nes baudžiu save. Padirbėjau, perkuičiau vaikystės klodus, radau trikdį, vadinamąjį bloką, ir išsprendžiau lygtį. Gal taip neatrodo, nes esu rašytoja, vadinasi, lingvistė, be to – menininkė. Tačiau iš tiesų – matematikė. Tai mane ir gelbėja. Tiesiog imu save ir IŠSPRENDŽIU. Tik gaila, kad ilgus metus nežinojau, jog esama, ką spręsti. Maniau, man paprasčiausiai nesiseka. Sprendimas persmelkė visus sluoksnius ir sritis, nebenorėjau savęs nei skaudinti, nei alinti. Nei meilės ieškoti iš anksto pasmerktose kombinacijose. Nei dirbti be atostogų, nei gerti. Štai atsakymas, kodėl Barauskaitė nebevartoja alkoholio.
– Ar tavo gyvenime yra buvę situacijų, kai tekdavo mirti iš gėdos?
– Kad taip jau mirti… ne. Mane dažniau kamuodavo kaltė – dėl veiksmų, jausmų ir menamų vilčių. Bijodavau nuvilti žmones ir iš anksto jausdavau kaltę. Dabar man dzin. Jeigu ir nuviliu, tai jūsų lūkesčiai – jūsų reikalas. Gyvenu, kaip man gyvenasi, be to, visi mes mirsime. Saliamonas štai sakė: ir tai praeis. Aš sakau: vis tiek visi mirsim. Mane tai ramina ir viską sustato į vietas. Ne pesimizmas tai, o priešingai – optimistiškai blaivus požiūris. Amžinybės atžvilgiu tos mūsų problemos yra apgailėtinai menkos.
– Paminėjai Saliamoną. Tavo naujame romane daug svetimos išminties. Nepasitiki savąja?
– Šis klausimas iš esmės nėra teisingas. Nes išmintis – nei mano, nei svetima, ji universali, plaukioja ore. Viskas jau sugalvota ir pasakyta. Kiti rašytojai tą patį, ką ir aš norėčiau pasakyti, pasako gražiai. Perkeldama citatą į savo tekstą tik parodau pagarbą tam gražumui. Tekstas yra žaidimas. Kartais galima juk pažaisti ir su svetimais kauliukais – ypač kai pasitiki savim. O šia prasme aš – arogantiška kalė.
– Ar žodžių dar lieka popieriui, kai jų tiek daug išleidi į radijo eterį?
– Be abejo, juk tai visiškai skirtingi žodžiai.
– Niekada nebuvo kilęs noras trenkti radijo studijos durimis?
– Ankstyvojoje jaunystėje. Mudu su Gintaru Zdebskiu, kuris tuomet buvo mano tiesioginis viršininkas, esame pasitrankę durimis. Ir kumščiais į stalus. Dabar abu pripažįstame, kad buvome neteisūs, nes aš – idealistė ne vietoje, o jis – tiesiog ūmus. Radijas nėra saviraiškos vieta – tai darbas, turintis savo taisykles. Kuo geriau jas išmanai, tuo laisviau gali improvizuoti. Kartais pavargsti, žinoma, susipina liežuvis ir mintys. Bet ne todėl, kad nežinai ir kaip kvailė pliurpi bet ką. Kartais tiesiog… neišeina. Žmogiškasis faktorius tiesioginiame eteryje.
– Kur baigiasi tavo laisvė?
– Kol sveikata gera, mano laisvė priklauso tik nuo pinigų. O jų dažnai nėra, nes moku buto paskolą. Galbūt reikėjo pasidraskyti ir įgyti aiškią profesiją su perspektyvomis. Galbūt. Bet kas man garantuotų, kad tada ramiai miegočiau naktimis, turėčiau sveiką skrandį, kepenis ir kraują? Todėl vienoje rankoje pasveriu laisvę turėti pinigų, kitoje – laisvę be tablečių. Ir lieku prie antrosios. Gyvendama nesikankinu. Čia yra didžiausia mano laisvė. Nors jei koks milijonierius parodytų kaprizą apmokėti mano paskolą, nesipriešinčiau. Sakyčiau: varyk!
– Ar žinai, ką reiškia pareiti į tuščius namus?
– Labai patinka. Aš – vienišas žmogus. Būtų daug baisiau pareiti į tuščią feisbuką.
– Radijo stotyje visą laiką skamba muzika. Tyla tave erzina?
– Tik automobilyje. Vairuodama mėgstu klausytis muzikos ir esu iš tų bjaurių žmonių, kurie vasarą atsidarę langus visu garsu klausosi Selo. To senojo. Netikėta? Absoliuti tyla mašinoje reiškia, kad ji nevažiuoja, o tai jau tragedija. Mano draugė sako, kad katinas yra jos socialinis partneris. Tai mano socialinis partneris – automobilis.
– Tavo dukros jau užaugo. Įsivaizduoji, o jei dar kartą – mama?
– Tikrai ne. Viskam savas laikas. Dabar aš galvoju apie anūkus.
– Ar dažnai ateina į galvą mintis, kad elgiesi, kaip elgdavosi tavo mama?
– Elgiuosi priešingai, nes dukroms leidžiu viską, o valgyti neduodu. Nežiūrėk į mane taip, abi jos – balerinos! Šiuo gyvenimo periodu aš panašesnė į tėvą (neturiu jo jau dvidešimt metų). Ypač kai vairuoju ar stoviu šaudykloje. Tada aš – grynas tėvas. Na, pagal vidines konstrukcijas.
– Stovi šaudykloje?!
– Man patinka ginklai. Labai gerai išpyškina emocijas.
– Ką tau reiškia grįžti į vaikystės namus, vaikystės vietas?
– Man labai patinka grįžti. Visur. Ir į vaikystės vietas, ir į mėgstamus miestus – Stambulą, Beirutą, ir buvusių jausmų patikrinti. Kartais paaiškėja, kad tai jau kita gyvenimo linija, kitas scenarijus. Toks, kuriame savęs nerandi.
– Nesibaimini sentimentalumo, kuris, neabejoju, metams bėgant užplūsta.
– Anksčiau savęs gailėdama raudodavau bent kartą per savaitę. Dabar neverkiau gal porą metų. Bet ir savęs jau negailiu, matai. Atvirai pasakius, neseniai pagalvojau, kad jeigu prieš dešimt metų kas būtų parodęs mano dabartinę nuotrauką: „Štai tau keturiasdešimt.“, būčiau gerokai nustebusi. Nepatikėjusi. Anuomet buvau gerokai nusmurgusi. Pakrikusi. Ir sentimentali.
– „Vieno žmogaus bohema“ – daugiau nei kelionių knyga. Kokių dalykų ji atvėrė tau pačiai?
– Na, tai kelionių – po teritorijas ir po save – knyga. Rolandas Rastauskas rašė, kad keliaujame ne tiek naujų vietų pamatyti, kiek savęs kito išvysti, įsikalbėtų įpročių odos nusinerti. Paaiškėjo, kad tai tiesa. Visa tai nepaprastai susiję.
+8– O jei knygos herojai atpažins save?
– Jeigu skaitys, atpažins. Tai nėra pakartotos istorijos, sakyčiau, labiau atspindžiai, fragmentai, detalės. Truputį kitokie pavidalai nei jų pačių veidrodžiuose. Kartais tai įvertinimas, o kartais ir bausmė. Aš niekada nekeršiju žmonėms kaip nors kitaip, nei tekstais. Kerštas – per skambus žodis. Tiesiog įkandu atgal. Po metų, po dvejų, po dešimties.
– Dažnai sakai: kaip bus – tebūnie?..
– Retai. Tas žodis man panašus į išankstinę kapituliaciją. Dažniau sakau: o tu matai, kaip išėjo! Ir pakeliu antakius. Užtat kakta ir subraukyta. Galėčiau susileisti botokso, bet, žinai… gaila!