Daiva Sakalė ryžosi atviram interviu: „Aloyzui išėjus tokio draugo neturiu ir niekada neturėsiu“

Moteris portale Žmonės.lt pirmą kartą atvirai pasakoja – apie gyvenimą po Aloyzo mirties; palikimo dalybas; atsisakytą Signataro našlės rentą; kaip jai pakenkė garbinga vyro pavardė ir apie kokį Aloyzo poelgį sužinojo tik jo laidotuvių dieną.

Sako, netekties skausmas su laiku lengvėja. Ar tiesa?

Tiesa tik iš dalies. Pirmaisiais metais būčiau sakiusi, jog skausmo nejausti yra neįmanoma. Vėliau jis ėmė transformuotis į prisiminimus, kurie jau ne tiek skaudino, kiek skatino veikti. Jei iš pradžių į galvą lįsdavo tik graudinančios praeities detalės: kaip išėjo, kaip sirgo, kaip iš visų jėgų stengiausi ir negalėjau išgelbėti, kokie buvome laimingi vienu ar kitu metu... Tuo pat metu suvokiant tuometinį bejėgiškumą prieš ligą ir mirtį arba suprantant, kad daugiau tų gražiausių momentų kartu nebus.

Tai dabar kaip tik dažniau prisimenu Aloyzo asmenybės grožį, pamokymus, patarimus, kartu nuveiktus darbus, ir norisi prisidėti prie tokios Asmenybės įamžinimo. Tęsiu kai kurias jo veiklas ir tradicijas. Pavyzdžiui, nesilioviau teikti paramą, o kai pati nepajėgdavau padėti, nes poreikis viršydavo mano galimybes, organizuodavau paramos rinkimus. Tai darydama, prisimindavau Aloyzą: jei mato iš ten, kur dabar yra, pritaria man.

Ir apie biografinę knygą galvoju. Signatarams tokias knygas išleidžia Signatarų klubas, rašo specialios komisijos išrinkti autoriai. Jos – vienodais viršeliais, panašiai apipavidalintos. Galvoju apie kitokią knygą – ne tokią oficialią. Ja galėčiau pagerbti Aloyzą – ne tik kaip vieną iš valstybės kūrėjų, bet ir kaip puikių, išsilavinusių, Tėvynei dirbančių savo vaikų bei anūkų tėvą, senelį, galiausiai – Žmogų. Jis buvo ne vien politikas.

Žmonės mėgsta kalbėti ir apkalbėti: ar jau paminklas pastatytas, ar turtai išsidalinti...

Smalsumas yra natūralus dalykas. Aloyzas buvo tikras Vyras. Manau, vyriškesnis už daugybę jaunų žmonių. Taigi kaip gali nebūti paminklo? Išrinkome kartu su Aloyzo vaikais. Ir gėlės nevysta – lankome kapą kartu su jais ir atskirai.

Ar išdalintas palikimas? Be abejo. Dar jam gyvam esant buvo rašyta, kad turtą, įgytą iki manęs, atidavė vaikams po mūsų vestuvių; turėjo du automobilius, tai paprašiau, kad geresnįjį irgi atiduotų. Skatinau tai padaryti, kad niekam nereiktų galvoti, jog yra dėl ko apgaulingai stengtis ar laukti mirties. Prieš santuoką su Aloyzu pasirašėme ikivedybinę sutartį, kad kiekvieno turtas yra jo asmeninis. Po vedybų vyras atsikraustė į mano namus, nes su Mamyte gyvenome labai gražioje vietoje, lyg kurorte. Jam čia patiko labiau, negu savo bute.

O jau mūsų santuokos metu kilusį turtą paveldėjau aš: tai buvo apytikriai pusantros Aloyzo mėnesinės pensijos ir įsigyti namų apyvokos daiktai. Gyvenome netaupydami: reikėjo privačių medikų – mokėjome, norėjosi nedidelių malonumų – pirkome. Ar tai būtų kaimo turizmo sodyba savaitgaliui, ar pasiplaukiojimas Trakuose, ar skrydis oro balionu santuokos metinių proga. Savus pinigus ir elektroninę bankininkystę Aloyzas valdė pats. Tad, prieš ką nors perkant ar teikiant paramą mano iniciatyva, reikėjo tartis. Įvairiais klausimais tardavomės.

Mums nieko netrūko, rėmėme sunkiau gyvenančius ir kartais – menininkus, namudininkus, lietuvių gamintojus, pirkdami iš jų patinkančius gaminius. Netaupėme, nes pandemijos siaubas, paskui prasidėjęs karas parodė, jog gyventi reikia čia ir dabar. Tad skeptikams galiu tik pasakyti, jog mes džiaugėmės kiekviena kartu praleista diena ir laukti mirties ar palikimo nebuvo jokio reikalo.

Jūsų su Aloyzu santuoka 2014-aisiais daug ką nustebino. Santuoka su beveik dvigubai vyresniu žmogumi vertinta ne kaip meilė, o išskaičiavimas. Daug kas svarstė, kad tarp judviejų susitarimas: ryžotės būti slauge ir pagalbininke senam žmogui... Kas visgi lėmė jūsų žingsnius prieš dešimtį metų?

Tegu neįsižeidžia bendramoksliai ar tie, su kuriais nuo vaikų darželio esu pažįstama, – aš jau vaikas būdama buvau kitokia. Labiau subrendusi, rimtesnė, man nerūpėjo pramogos ir vaikiški žaidimai, išskyrus sportinius. Kadangi pagal vieną iš įgytų išsilavinimų esu sociologė, galiu spėti, kas nulėmė faktą, jog visada mėgau bendrauti su vyresniais žmonėmis.

Mano mama gimė, kai jos mamai (mano močiutei) buvo 45 metai. Aš gimiau, kai mano mamai buvo 34-eri. „Prie ruso“ motinoms nebuvo ilgų vaiko auginimo atostogų, tad mano mama išvaryta dirbti, kai man tebuvo mėnuo. Kaip sociologė galiu pasakyti, kad pagrindiniai vaiko socializacijos institutai yra trys. Šeima – pirmoje vietoje. Jei tu, dar kūdikis, pramerki akis ir pamatai virš tavęs palinkusį beveik aštuoniasdešimtmetės močiutės veidą, jei ta močiutė – nepaprasto gerumo, kilnumo bei kantrumo, tu augi jausdamas didžiulę pagarbą senatvei. Tuose žmonėse jau sukaupta didžiausia gyvenimo išmintis, jie visada greta, kai tau, vaikui, jų reikia... Iš jų dvelkia ramybė.

Antra: kodėl vienas kitam negali patikti du, vaikus jau užauginę, visuomenei nieko neskolingi žmonės? Aloyzas nelaikė savęs nusenusiu, toks tuokiantis ir nebuvo – o aš savęs, artėjant penkiasdešimtmečiui, nelaikiau jaunamarte. Tai, jei sutampa dviejų žmonių biolaukai, požiūris į daugelį dalykų, vertybės, kodėl gi jiems nekurti šeimos?

Džiaugiuosi šia savo patirtimi. Galbūt daug geriau už daugelį žmonių galiu suprasti senjorus, neįgaliuosius. Norisi atstovauti jų interesams, ginti, padėti, stoti į skriaudžiamų, silpnesnių pusę.

Fotogalerija:

Kas jūsų gyvenime pasikeitė po santuokos?

Nustebino, kad akimirksniu buvau „nurašyta“: iš profesionalios žurnalistės, skyrių redaktorės, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojos per dieną virtau į „atsiradusią iš niekur“. O juk Aloyzas buvo socialdemokratas iki kaulų smegenų, neskirstęs žmonių į prasčiokus ir ponus. Net jei būčiau iš socialinės atskirties grupės, tačiau turėčiau visas žmogiškąsias savybes ir vertybes, kurias jis vertino, ir jei jis tokią mane vestų – jį būtų stipriai įžeidęs žmonos „nurašymas“. Tačiau nebuvau žmogus iš gatvės.

Apie vieną Aloyzo poelgį sužinojau tik jo laidotuvių dieną. Vyko gedulingi pietūs, atsistojo kalbą sakyti ilgametis partijos bičiulis, įtakingas žmogus. Ir papasakojo: kai po mūsų vedybų drauge su mumis užėjo į kavinę, man trumpam pasišalinus, nutarė Aloyzo paklausti: „Kaip jauna žmona, ar neskriaudžia“? Aloyzas jo žodžius iškart nukirtęs: „Visi klausimai apie mano žmoną gali ir turi būti užduodami tik jai esant, o ne už jos nugaros. Jokių bandymų kalbėti už akių kad daugiau nebūtų!” Tokį jį prisimins visi, kas gerai pažinojo.

Aloyzas buvo dvasiškai labai stiprus, kantrus, niekada gyvenime nepakėlęs ant manęs balso. Galintis nusileisti moteriškai užgaidai, nes tai laikys menkareikšmiu dalyku, tačiau nepalenkiamas ir tvirtas lyg uola jam principiniais klausimais. Atrodė, jei vyras sutinka, kad perkame dar vieną daiktą interjerui (kai jų ir taip yra pakankamai), tai jis yra „minkštas“ ir žmona turi reikšmingą įtaką. Nieko panašaus. Politiniais klausimais arba ką gerbti, su kuo jam bendrauti ar nebendrauti – neperkalbamas.

Net nebandyk tarpininkauti ir švelninti jo neigiamą nusistatymą, įrodinėti, kad žmogus pasielgė netinkamai netyčia. „Net nemėgink, neperkalbėsi“, – leisdavo suprasti, kad diskusija baigta. Žmogus su stuburu. Ne šiaip stuburu – iš plieno. Negalėjo pakęsti nepunktualumo. Žodžio nesilaikymo. Jei koks politikas žadėjo paskambinti „rytoj tryliktą valandą“, bet nepaskambino, tai tokį poelgį vertino kaip didžiulę nepagarbą. Iš dalies ir mane pakeitė šios vyro nuostatos. Gyvenime ir profesinėje veikloje tapau dar didesnė perfekcionistė, ir tai nėra labai gerai, reikia ir kantrumo, lankstumo.

Aštuoneri santuokos metai – ne tiek jau ir mažai. Kas buvo sunkiausia ir smagiausia šalia tokio žmogaus?

Sunkiausia buvo matyti, kaip pamažu lėtinė liga ima viršų. Juk tuokėmės, kai jis savo visureigiu nardė sostinės eisme lyg jaunuolis. Puiki reakcija, vairavimo įgūdžiai, sportiškumas man kėlė susižavėjimą. Mes drauge daug vaikščiojome, leisdavomės į rimtus žygius pėsčiomis.

Aloyzas jau tuomet sirgo Parkinsono liga, tik ji buvo neblogai kontroliuojama medikamentais. Tačiau abu žinojome, kad ji lėtai, bet užtikrintai progresuos, atims judėjimo galimybę, sukels kitų bėdų... Tekėdama žinojau visas prognozes. Ši liga neatima gyvybės, bet pavagia judesius. Buvo labai sunku matyti, kaip tai pamažu vyksta. Jis tikrai didvyriškai kovojo su liga, kiek galėjo stengėsi vaikščioti. Geležinis žmogus.

Dėl šios ligos dažnai griūvama, ateina laikas, kai be pagalbos sunku verstis net lovoje. Kuo toliau, tuo blogiau. Buvo nustatyti specialieji poreikiai – iš pradžių pagalbos poreikis, vėliau – slaugos poreikis. Pinigų iš valstybės už slaugą neprašiau, išmokų neėmiau. Turėjau tik lentelę, leidžiančią priparkuoti automobilį žmonių su negalia vietose, kad patektume į polikliniką ar kitą įstaigą. Nes su pagalba nueinamų žingsnių skaičius vis mažėjo.

Tačiau man smagu, kad vyras nesijautė atskirtas nuo visuomenės reikalų: jis dalyvaudavo individualiuose jogos užsiėmimuose, kurie iš pradžių padėjo kovoti su liga; savo partijos susirinkimuose ir svarbiuose pasitarimuose, Signatarų klubo veikloje, susitikinėjo su pažįstamais. Jo laisvalaikis buvo aktyvus: kai negalėjo normaliai ir toli eiti, pasaulį toliau stebėjome važiuodami automobiliu, sėdėdami kavinukėse, plaukiodami jachta Trakų ežere ar laiveliu Kuršių mariose. Suprantama, kad patekti ir būti, kur tik jam norėjosi ir reikėjo, padėjau aš.

O kas buvo smagiausia? Mums niekad nebuvo nuobodu: prisigalvodavome veiklų, jis mokėjo daugybę anekdotų ir išvis tarp savų buvo labai linksmas žmogus. Pavyzdžiui, važiuodami kur toliau ilsėtis automobiliu, kad kelias neprailgtų, deklamuodavome pakaitomis eiles; jis, kaip ir aš, labai mėgo Maironį ir daug jo eilių mokėjo mintinai.

Aloyzas tikėjo: jei tu negali eiti į pasaulį, tai pasaulis gali ateiti pas tave. Tad puošėme aplinką, kartu vykdavome sodinukų mūsų kiemui išsirinkti, naują paveikslą ar skulptūrą įsigyti. Net nusipirkome landšafto tvarkytojas – aveles. Iš šalies žiūrint, paveikslas – prabangos dalykas.

Bet kas nebuvo tarp keturių sienų taip ilgai, nesupras, jog namų dekoravimas ir aplinkos keitimas juose tampa jau nebeįmanomų kelionių, pramogų pakaitalu: tuo metu, kai tu gali matyti tik namų sienas, kiti žiūri į realų pasaulį ir turbūt realių atostogų ar net trumpos savaitgalio išvykos nekeistų į patį gražiausią paveikslą. O mums menas buvo tapęs savotišku langu į pasaulį ir grožį.

Ar tikėjotės, kad tapus Aloyzo Sakalo žmona teks į šalį atidėti profesinę veiklą?

Nesitikėjau. Ypač žinant, kad Aloyzas itin skatino nuolatinį visų savo artimųjų, taigi, ir mano tobulėjimą. Jis ragino studijuoti doktorantūroje, pati svajojau apie sociologijos daktaro laipsnį. Tačiau abiejų optimizmą greit keisdavo nuleistų rankų būsena. Kai Aloyzui geriau, atrodė, jog ramiai dienos metu, kol studijuosiu, galiu palikti jį namuose vieną. Buvo, kad susirenku rekomendacijas, parengiu stojimui būtinus dokumentus, ir staiga vyro sveikata pakinta.

Supratau, kad ligos eiga banguojanti. Ir būti visiškais optimistais yra savęs apgaudinėjimas. Tad studijuoti neteko. Bet gan ilgai ir sėkmingai dirbau – buvau bendrovės „Meno sala“, vadovaujamos žinomo dailininko ir dizainerio Edmundo Ragožiaus, projektų vadovė. Tai – vienetinius, išskirtinius baldus ir interjero elementus kurianti įmonė. Rengiau sutartis su užsakovais, organizavau tarpinių medžiagų užsakymus, teko stebėti ir kuruojamų projektų įgyvendinimą.

Šis darbas ir galimybė iš arčiau susipažinti su geru menu, dizainu, ypatingais klientais keitė ir mano hobius bei asmenybę: ne juokais pasinėriau į meno pasaulį. Tačiau vėliau vis mažiau laiko galėjau skirti darbui, nes vyro būklė prastėjo, ilgiau manęs reikėjo namuose. Tapau namų šeimininke. Tada mano feisbuke buvo gimęs „(Ne)nusivylusios namų šeimininkės dienoraštis“. Jame atsispindėjo mūsų kasdienybė, kelionės, menai, pokalbiai apie jausmus, rėmimo projektai ir kita veikla. Tai padėjo neprarasti ir rašymo įgūdžių, ir neatitolti nuo žmonių.

Jūsų pavardę vis dar sieja su Aloyzu Sakalu ir dažniau vertina pagal asmeninio gyvenimo statusą, o ne darbus ir ankstesnius pasiekimus. O gal viskas grįžo į senas vėžes – su darbais, įpročiais, draugais, na, ir visuomenės požiūriu?

Visuomenės požiūrio nežinau. Negatyvo nejaučiu. Dėl „už akių“ – nesirūpinu. Kaip nesirūpino ir Aloyzas. Draugų niekada daug neturėjau, nes esu gana intravertiška. Abu su Aloyzu buvome intravertai, uždaroki žmonės. Todėl šiek tiek kurioziška, kai po vedybų pikti žmonės man bandė prikišti: „panoro būti vakarėlių ponia“, „vyro vardo prireikė“...

Keisti priekaištai intravertei, visą gyvenimą vengusiai susibūrimų ir vakarėlių. Galų gale, kvietimai į renginius žurnalistui – ne privilegija, o įkyrėjusi kasdienybė. Jų būdavo tiek, kad nežinodavai, kaip išvengti. Taigi su vyru niekur mes „neponavome“, į renginius nelakstėme. Vyras tapo ir geriausiu draugu. Su juo buvo galima pasikalbėti apie viską ir iš širdies. Aloyzui išėjus tokio lygio Draugo neturiu ir niekada neturėsiu.

Atsisakiau trumpai, tik gedulo metu imtos Signataro našlės rentos. Beje, buvau pirmoji taip pasielgusi.

Aloyzo pavardė – labai garbinga ir toliau skatina tęsti kai kuriuos gerus jo darbus. Tačiau profesine prasme ji man pakenkė. Didžioji dalis ir geriausių straipsnių yra sukurta buvusia mano pavarde. Google paieškoje dabar nieko apie mane, kaip apie profesionalę žurnalistę, nebegalima rasti. Laimė, kad dar yra, kas prisimena mane iš anksčiau. Žino, ką gebėjau. Pasitikrinom. Jie – mane, aš – save. Dabar turiu daug širdžiai malonaus darbo. Jo krūvis kartais siekia kelis etatus.

Atsisakiau trumpai ir tik gedulo metu imtos (nepamenu, kiek tiksliai mėnesių) Signataro našlės rentos. Beje, buvau pirmoji taip pasielgusi: taip man pranešė Seimo Kanceliarija, kai nusiunčiau prašymą nutraukti mokėjimą. Ėmiau gilintis į darbo sau subtilybes. Greit bus metai, kai dirbu su Romos Katinienės vadovaujama Lietuvos policijos profesine sąjunga, tačiau ne tik su ja: vienu metu turiu ir įgyvendinu po kelis projektus.

Dabar esu viešųjų ryšių specialistė, tačiau žurnalistika mane traukte traukia. Negaliu be jos, tad gal ir prie straipsnių mano pavardė pasirodys. Kalbant apie patirtis ir kompetencijas: lankiau daug mokymų, skaičiau dalykinę užsienio literatūrą, ruošiausi tam, ką dirbu, ir ateityje, manau, dirbsiu. Nors dar studijuodama sociologiją sužinojau, kad iš atskirties į gyvenimą po dvejų – trejų metų negrįžta arba sunkiai sugrįžta maždaug 9 iš 10 žmonių.

Tai remiantis šia statistika, aš po kelerių metų namuose turbūt neturėjau daug galimybių... Nesijaučiu jokia didvyre, kad grįžau. Vis dar jaučiu užsidarymo savo miškuose, be kolektyvo, be komandos pasekmes. Jos, suprantama, manyje. Tačiau labai stengiuosi tai keisti, esu dėkinga visiems užsakovams ir savo darbdaviams. Kartais tenka ir už kantrybę padėkoti, nes tapau reikli ir grįžtamajam ryšiui.

Kokia jūsų kasdienybė dabar?

Stengiuosi darbus derinti su pareiga Mamytei. Gyvename kartu. Mamytė, kuriai dabar 90 metų, labai padėjo rūpintis Aloyzu. Mūsų namuose visi trys ir gyvenome, tad Mamytė negalėjo likti abejinga tam, kad kartais pavargusi aš nenubusdavau naktį, kai Aloyzui reikdavo pagalbos. Ji atsikeldavo ką nors paduoti ar padėti. Neseniai Mamytę užklupo sunki liga, operacija, buvo daug siaubo ir nerimo... Šiuo metu dirbu iš namų, todėl kai man tenka daug rašyti, Mamytė su malonumu išverda kavos ar pagamina salotų. O aš padedu jai ten, kur be manęs neišsiverstų.