Praėjo daugiau nei penkeri metai nuo skulptoriaus Romualdo KVINTO (1953–2018) mirties, jau išleista ir išdalyta draugų prisiminimų knyga apie jį, paminėtas jubiliejus, surengta paroda, apžvelgianti visą kūrybos kelią. O žmonės, po žiemos išsiruošiantys pavaikštinėti į pavasariu kvepiančias gatves, kasmet iš naujo atranda ar specialiai aplankyti traukia jo sukurtų bronzinių miesto ženklų – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šeduvoje, Nidoje ir kitose vietose liko daug Romo. Menininko našlei Eglei KVINTIENEI kiekvienas žvilgsnis į tas skulptūras sukelia įvairių prisiminimų.
Kartu su Romu praleidote daugiau nei keturiasdešimt metų. Ar jau išmokote gyventi be jo?
Mokausi. Kai buvai šalia nuo ankstyvos jaunystės, netekęs antrosios pusės imi nebejausti pusiausvyros, tarsi nebestovėtum ant abiejų kojų. Man padėjo tai, kad turėjau užsiėmimą: reikėjo kažkaip išgyventi, tvarkiau Romo dirbtuves, įrengiau nuomojamą būstą. Kai likau viena šiame dideliame bute, aplink lyg maitvanagiai ėmė sklandyti pirkėjai, manydami, kad tuoj išsikraustysiu. Romas sakė: jeigu neišgyvensi, kelkis į mažesnį butą.
Bet atrodė per sunku keisti dar ir gyvenamąją vietą. O kai netrukus po to numirė mano katinas, pasijutau visiškai viena. Nežinia, kiek man liko, bet pagalvojau, kad dar noriu gyventi. Žmogus apsipranta su bet kokia padėtimi ir, jei dar turi gyvybinių jėgų, prisitaiko.
Grįžkime į labai tolimą praeitį. Jūsų su Romu keliai susikirto tuometiniame Vilniaus dailės institute 1976 metais. Studijavote rūbų modeliavimą Tekstilės katedroje, jis, grįžęs po tarnybos armijoje, pasirinko skulptūrą. Kaip suradote vienas kitą?
Kokius metus ar pusmetį vienas į kitą iš tolo žiūrėjome, bet