Nepaisant skaudžios netekties, jūsų karjera scenoje nenutrūko – tęsiasi jau beveik penkiasdešimt metų!
Teatre su žmonėmis pabendrauju, nuo liūdnų minčių atitolstu. Kelis mėnesius repetavome su Jonu Kuprevičiumi jo būsimą spektaklį – man tai buvo geriausia terapija po ilgų mėnesių ligoninėje šalia Kosto lovos ir po laidotuvių. Bet režisierius susirgo, atgulė į ligoninę ir buvo nuspręsta, kad spektaklio nebus. Turiu dar porą darbų „Domino“ teatre. Ir su Kristina Kazlauskaite repetuojame „Tris mylimas“ – taigi rudenį vėl tikiuosi vaidinti.
Pernai daug darbų buvau atsisakiusi, smarkiai susimažinau vaidmenų – dėl Kosto bijojau. Nes kai jį ištiko antras insultas, tuo metu teatre vyko pirma „Keliautojų“ repeticija. Kostas parkrito namie, bandė man skambinti – telefonas išjungtas. Tada – Kostukui. Gerai, kad jis Lietuvoje tuo metu buvo – iškart atlėkė. Greitoji Kostą išvežė, sūnus paskui jau į teatrą atvažiavo – mane susirado. Taip darbas tame spektaklyje po vienos repeticijos ir pasibaigė. „Keliautojų“ premjera įvyko jau be manęs, nes visos mano dienos, savaitės, mėnesiai persikėlė į ligoninę.
.