Sovietmečiu mieste išsitekdavo ir pėstieji, ir automobiliai, ir arkliai su vežimais, kurį laiką formavę savotišką darnaus judumo sistemą. Tačiau šieną ėdantis „transportas“ po truputį nyko iš gatvių ir vis daugiau piliečių gaudavo leidimą turėti mašiną ar motociklą.
Šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Sovietų Sąjungoje fiziniams asmenims automobilių neleisdavo įsigyti. Nes, pasak istoriko Ričardo Žičkaus, ir šiaip jų daug negamino, ir ne visi partiečiai jais buvo aprūpinti.
Dar po dešimtmečio Lietuvoje automobilius ar motociklus turėjo maždaug 20 proc. asmenų, veikė paskirstymo sistema. „Vilniaus miesto vykdomasis komitetas paskelbdavo sprendimą su sąrašu, kam kokį automobilį galima įsigyti, – pasakoja transporto istorikas. – 1966-aisiais populiariausios markės buvo „Pobeda“ ir „Moskvič“. „Volgas“ dažniausiai skirstydavo pagal atskirą – labiausiai nusipelniusių partijai ir tėvynei – žmonių sąrašą ir jau ne miesto valdžia, o Ministrų Taryba.“