Sovietmečiu „Naujavedžių (dar kitaip – jaunavedžių) salonai“ būdavo parduotuvės, kuriose pateikę prašymus tuoktis būsimi sutuoktiniai galėdavo įsigyti deficitinių prekių. Vieni ten pirkdavo žirnelių ir majonezo, kiti – auksinius žiedus, batus ar vestuvinius drabužius.
„Palyginti su ano meto prekių asortimentu, tos parduotuvės atrodė lyg pasaka“, – skurdžius jaunystės laikus prisimena drabužių dizainerė Dalia Kernagienė.
Prieš vestuves su estrados artistu Vytautu Kernagiu ji taip pat gavo progą apsilankyti panašioje „pasakoje“: „Prie durų pirmiausia patikrino, ar turime leidimą tuoktis. Baltos puošnios suknelės, ant sienos kabantys nuometai su gėlytėmis, bateliai lentynose, auksiniai žiedai, šventiniai drabužiai jauniesiems. Perkant auksą – dar viena patikra, kad jau būtų tikra. Dar vienas pranašumas – čia nebūdavo eilių. Ir apskritai jauteisi išskirtinis, niekas už nugaros nešaukė: „Tai perki ar ne?!“
Tuo metu buvau bebaigianti drabužių dizaino studijas ir gerai žinojau, ko man reikia. Buvo liūdna, nes nieko taip ir neišsirinkau. Nupirkome žiedą Vytautui. Man gavome, kaip buvo vadinama, „iš rankų“. Visgi vieną prekę įsigijau prieš pat tuoktuves – skubiai užlėkiau ir nusikabinau kažkokį labai ilgą tiulio gabalą. Jį užraičiau ant galvos, prisisegiau dirbtinę gėlę, darytą tuo metu žinomos meistrės.
Vytui kostiumo irgi neišrinkome, tad skolinomės fraką iš Filharmonijos sandėlių. Ir vis tiek gavome velnių nuo Kernagio tėvo, nes pamiršome liemenę, o be jos – tikra nepagarba frakui. Suknelę pasisiuvau pati, deja, ji buvo ne balta, nes gavau tik bordinės spalvos aksomo. Užtat karališko silueto, su laisvės ir ekspresijos pojūčiu.“ ⦿