Diana ir Arvydas Gaičiūnai: „Magijos teatras „DiArchy“ – ne tik mes, bet ir visa mūsų šeima“

Šįmet Diana ir Arvydas mini dvidešimt penkerių metų sukaktį scenoje: pradėjo cirko arenoje iš tėvų paveldėtu originaliu numeriu su lasais, botagais, kirviais, papildytu akrobatiniais elementais. Tuomet Dianai tebuvo keturiolika, o Arvydui, atitarnavusiam armijoje ir baigusiam Maskvos estrados ir cirko meno akademiją, – septyneriais metais daugiau. Po ketvirčio amžiaus scenoje jie jau nemosuoja lasais, nors tikina, kad kadaise išmoktus triukus galėtų pakartoti.

Viena didelė šeima

Dabar jų automobilis dažnai suka Vilniaus link: duetas pakviestas triukų mokyti TV realybės šou „Aš galiu“ dalyvius. Panašiame televizijos projekte anksčiau filmavosi ir Rusijoje, ten su magijos pradžiamoksliu pažindino ir aktorę Tatjaną Liutajevą.

Praėjusį sezoną – nuo pat rugsėjo iki birželio – jie praleido Klaipėdoje: nutarė apsistoti uostamiestyje, nes rengė pasirodymus toje Lietuvos dalyje ir sunku buvo kaskart sukarti kelis šimtus kilometrų. Dėl jauniausio šeimos nario – keturiolikmečio Arvydo sūnaus, švelniai vadinamo Arvydėliu, – nutarė visiems mokslo metams ten ir persikelti. „Išsinuomojome butą ir išvažiavome – ir mes, ir tėvai. Tik aš grįždavau namo pas vyrą į Druskininkus“, – paaiškina Diana.

Gyvenimas ant ratų jų negąsdina – taip jie praleido vaikystę: tėvai buvo cirko artistai, kas mėnesį drauge su didžiuliu kolektyvu persikeldavo vis į kitą Sovietų Sąjungos vietą. „Arvydėlis savo kailiu patyrė, ką reiškia pakeisti mokyklą, – kaip buvo nelengva atsiplėšti nuo įprastos aplinkos, – užsimena Arvydas. – Mums viskas keisdavosi kas mėnesį.“

„Kartais Diana pasiūlo – pasiimame šunis ir važiuojame kelioms dienoms į mišką, – pasakoja magės vyras Virgilijus Dirma (40). – Kai paklausiu, o kur gyvensime, ji nedvejodama atsako: „Palapinėje.“ „Man pabosta gyventi ramiai, – nusijuokia Diana. – Ir negąsdina jokios sąlygos.“ „Pamatytumėte, kokiuose viešbučiuose mums yra tekę vaikystėje gyventi... – įsiterpia Arvydas. – Mama įeidavo ir imdavosi viską šveisti, kad galėtume prisiliesti. Tik tada su visa manta įsikraustydavome. Man labai patinka viešbučiai, norėčiau juose nuolat gyventi.“

Cirko arena jiems buvo antrieji namai. Arvydas pamena, kaip apimtas baimės mažas yra verkęs, kad mama tądien neitų į pasirodymą. Ji buvo oro akrobatė ir su partnere lynais pasikeldavo į pačią arenos aukštybę. Jam kur kas labiau patikdavo linksmas tėvo ir jo partnerio numeris „Ekscentriški akrobatai“. Vėliau tėvai pradėjo dirbti kartu.

Kaip juokdamiesi kartoja magai, cirko vaikai pradeda treniruotis anksčiau, nei vaikščioti. Ir vieną po kito išbando įvairiausius žanrus – akrobatiką, gimnastiką, žongliravimą. „Ir dabar daug ką galėčiau pakartoti, – tvirtina Diana. – Neseniai su draugėmis surengėme namuose vakarėlį, atmosferai įkaitus tokį šou su lankais surengiau – jos apstulbo. Netgi lankus pasidėjau arčiau, kad nepamirščiau ir kartkartėmis pasitreniruočiau“. „Iš akademijos išėjau kaip profesionalus akrobatas, – nusijuokia Arvydas. – Ir dabar galėčiau padaryti saltomortale, bet dar nuo studijų laikų turiu nugaros problemų, tad reabilitacija būtų ilga...“

Kai Arvydas grįžo po studijų akademijoje, su Diana perėmė savo tėvų originalų numerį su lasais, botagais, kirviais. Pasirodymui ruošėsi kelerius metus. „Kiekvienas numeris cirke yra sudėtingas, o žiūrovui atrodo, kad artistui viskas einasi lengvai, – su šypsena sako Arvydas. – Taip ir turi atrodyti. Žargonu tariant, turi „parduoti“, įtikinti, kad viskas lengva ir džiugu.“

Savo numerį arenose Lietuvoje ir Rusijoje jie rodė porą metų. „Ne vienas artistas su vieninteliu numeriu visą gyvenimą ir važinėdavo, – sako Arvydas. – Mes nutarėme pasukti kiek kitokia linkme – rengėme vis naujus numerius: vaikščiojome ant stiklo šukių, žarijų, stovėjome ant kardų.“ O paskui atsirado magija. Jų senelis – visiškai su cirku nesusijęs mamos tėtis – vaikystėje nuolat pasakodavo istorijas apie legendinį iliuzionistą Harry Houdini. „Kai girdėdavau prieš miegą tas istorijas, netgi galvodavau, kad tai ne tikras žmogus, o senelio išgalvotas personažas, – juokiasi artistas. – Vėliau susidomėjau jo darbais ir patraukė magijos sritis. Ir mes neapsiribojome vienu triuku, sukūrėme programą, ji leido mums būti savarankiškiems, nepriklausyti nuo cirko ir daugybės žmonių, dirbti sau. Juolab turėjome komandą – savo tėvus.“

„DiArchy“ – ne tik mes, bet ir visa šeima, – sako Diana. – Tėtis tariasi dėl pasirodymų, mama atsakinga už rekvizitą ir kostiumus. Kartą Arvydėlis – tuomet jis net nelankė mokyklos – yra pasakęs: „Aš jūsų visų.“ Mes visi – kaip viena didelė šeima.“

Atviras klausimas

Amžiną ištikimybę Diana ir Virgilijus prisiekė prieš devynerius metus. Anksčiau jis dažniau lydėdavo Dianą į pasirodymus ar filmavimus, dabar tai gali daryti tik savaitgaliais ar per atostogas. Tad kartais su žmona ryte tik prasilenkia prie durų: Diana grįžta iš renginio, vykusio kokiame nors Lietuvos kampelyje, ir krinta į lovą, kai jis išsiruošia į darbą, – vadovauja įmonės „Vilpra“ Alytaus padaliniui. Kiekvieną rytą Virgilijaus laukia maloni pareiga – pasivaikščioti po greta namo besidriekiantį mišką su dviem milžiniškais augintiniais.

„Kas sakė, kad laimės negalima nusipirkti, užmiršo apie šuniukus“, – prabilusi apie savo augintinius Diana mėgsta kartoti amerikiečių rašytojo Gene’o Hillo frazę. Juodieji rusų terjerai – pusketvirtų metų Black Bondas ir metais jaunesnis Tyma Dynamitas – tituluoti, jų apdovanojimų galima pamatyti pačiose įvairiausiose namų vietose. Augintiniai jau tapo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos čempionais (kiekvieną iš šių titulų pelnė tris kartus), tokio pat trofėjaus siekia ir Lenkijoje. „Liko vienintelis kartas, manau, kad šįmet tai pavyks, – tikisi Virgilijus ir nusijuokia: – Tai ne tik šunininko, bet ir keliautojo hobis – tenka daug važinėti.“ Jie jau neįsivaizduoja namų be šių dviejų gauruotų augintinių. Diana atsidūsta: „Kai šunis visai dienai išvežam į kirpyklą, grįžtam –ir tokie tušti namai.“

Klausimas, kada namuose pasigirs ir vaikiškas klegesys, juos persekioja nuo pat vestuvių. „Suprantu, kad toks klausimas natūralus... – nelengvos temos nevengia Diana. – Savi dar parenka žodžius, o svetimi kartais taip skaudžiai paklausia... Galiu užtikrinti, kad šis klausimas iki šiol yra atviras.“

Jau anksčiau ji yra kalbėjusi, jog organizmui galėjo pakenkti ekstremalūs eksperimentai lede, vandenyje, išbandymai ugnimi ir alinančios treniruotės: „Nors medikai nėra vienareikšmiškai mums pareiškę, kad visa tai galėjo turėti įtakos ir dabar mes patiriame sunkumų norėdami susilaukti vaikų. Laikas bėga taip greitai – vienas projektas keičia kitą... Vaikams reikėtų rasti laiko kaip kokiam projektui ir atiduoti visas jėgas. Reikia dar subręsti.“ „Aš jau seniai subrendęs, – įsiterpia Virgilijus. – Mano manymu, visi eksperimentai turėjo poveikį, nes moters organizmas yra labai sudėtingas. Medikai negali pasakyti tiksliai, dėl vienų ar kitų veiksnių yra taip, o ne kitaip. Vaikų klausimas kalbant ne tik apie mus yra skausmingas, su tokia problema susiduriančių šeimų tik daugėja, o Lietuva, užuot bandžiusi padėti, į tai žvelgia taip archajiškai.“

Diana atvira – buvo ir nevilties akimirkų, ir ašarų, kol nutarė, kad į šią problemą reikia pažvelgti filosofiškai. „Kol kas durys atidarytos...“ – šypteli. „Net neabejoju, kad viskas bus gerai“, – antrina Virgilijus. „Lengvus kelius jau išbandėme, – prisipažįsta Diana. – Man visada reikia greito rezultato, galiu susikoncentruoti ir bet ką padaryti. Ilgas kelias gąsdina net nepradėjus juo eiti... Jei pasiryžtume kreiptis į medikus rimtos pagalbos, reikėtų viską labai planuoti ir nežinia, kiek viskas išsitemptų...“ „Kai statai namą, žinai kiekvieną žingsnį – iš pradžių pamatai, paskui iškyla sienos, atsiranda stogas, – sako Virgilijus. – O šiuo atveju yra tiek daug nežinomųjų. Ir tinka patarlė, kad kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių.“

Du draugai

Jau ketveri metai Arvydas su sūnumi gyvena dviese. „Mums visiems buvo išbandymas, kai prieš ketverius metus Arvydo šeima subyrėjo, – atvira Diana. – Tai buvo toks sudėtingas laikotarpis, visi turėjome būti kaip kumštis. Mes stiprūs, kai esame drauge, o šiuo atveju smūgis buvo iš vidaus. Ne tik Arvydas – visi įkritome į duobę. Kuriam laikui net atšaukėme pasirodymus, negalėjome eiti į sceną. Artistai turi tą mygtuką, kurį spustelėjus bet kokias emocijas galima išjungti ir su šypsena atsistoti priešais žiūrovus, bet mes taip nenorėjome elgtis, palaukėme, kol viskas vėl stos į vėžes. Iš tiesų laikas gydo, viską galima išgyventi ir eiti toliau.“

Po skyrybų sūnus pasiliko gyventi su tėvu. „Man buvo aišku, kad jis liks su manimi, kitaip gyvenimo neįsivaizdavau, – sako Arvydas. – Jis pats priėmė tokį sprendimą. Teismo sprendime yra surašyta, kiek laiko turėtų būti pas vieną ir kitą gimdytoją, bet mes gyvename ne pagal popierinius grafikus, o pagal norus ir jausmus. Kartais net pagalvoju, ypač kai kur nors išvažiuojame ir gyvename viename kambaryje, kad bendraujame kaip draugai, o ne kaip tėvas su sūnumi. Iškart prisimenu tuos laikus, kai gyvenau bendrabutyje ir su draugu kartu gamindavome, kartu tvarkydavomės, kur nors eidavome.“

„Mes visus darbus pasidalijame“, – tvirtina Arvydėlis ir tikina, jog pats moka ne tik susitepti sumuštinį – galėtų išsikepti kiaušinienės, išsivirti makaronų. „Moku ir picą, – pasigiria. – Kai su tėčiu grįžome po atostogų Italijoje, susiradome receptą ir patys išsikepėme, net ir tešlą suminkėme. Turime savo taisykles. Kartą per mėnesį išplauname grindis...“ „Kokį kartą per mėnesį? – nusijuokia išgirdęs tėvas. – Po vieno jo eksperimento su kukurūzų spragėsiais teko neatidėliotinai imtis generalinio namų tvarkymo.“

Išbandymai vilioja ir keturiolikmetį – tik kol kas ne scenoje, o priešais kamerą: siužetus jis kelia įvertinti sekėjams į savo blogą. „Mano siužetai panašūs į rodytus kultinėje MTV laidoje „Jackass“. Tarkim, užsipyliau ant savęs acetono, padegiau ir šokau į vandenį... Kiekvieną triuką iš anksto aptariu su tėčiu, jis duoda instrukcijas, kad tik viskas būtų kuo saugiau, – patikina Arvydėlis. – Kažkada man atrodė, kad tai, ką daro tėtis, yra neįmanoma. Dabar žinau, kad viskas įmanoma, tik reikia labai gerai apgalvoti.“

Nejaugi tėvo širdis nedreba, kad ir sūnus paklausia, kaip kokį triuką atlikti? „Visada aplinkiniai to klausdavo tėvų prieš mūsų su Diana eksperimentus, – tik šypteli iliuzijos meistras. – Aš galiu padėti jam patarimais ir suprantu, kad rizikos visada lieka... Bet aš jaudinuosi ir tada, kai jis į mokyklą išeina, nerimauju, jei ilgai nepaskambina, jei neatsako į skambutį. Būna, kad pagaminu vakarienę, jo vis nėra, telefono nekelia, pasitaikė atvejų, kai sėdau ant dviračio ir numyniau ten, kur jis su draugais galėjo būti, – prie ežero.“

Ar į tokį darnų duetą galėtų įsilieti kitas žmogus? „Niekada nesakyk „niekada“, bet kol kas neturiu tokio noro, – galvą purto Arvydas. – Nežinai, kaip gyvenime dar gali atsitikti, bet dabar, tiesą sakant, abejoju, ar gali atsirasti tokia moteris, kuri nesugriautų namuose harmoningos atmosferos.“

Rizikuoti kiekvieną dieną

Ir Diana, ir Arvydas jaučia garsiųjų savo išbandymų pasekmes – tarkim, vakarais ima varginti šąlančios kojos. „Net ir vasarą kartais ieškau kojinių ir į lovą guluosi jas apsimovęs. Netgi tepalais tenka trinti“, – sako magas.

O naktį nepašoka iš miegų, kai sapnuose iškyla emocijos, patirtos išbandymų metu? „Kas gyvenime man buvo sunku, užsimiršta, svarbiausia – rezultatas: jei viskas pavyko, sunkus kelias iš atminties išsitrina“, – tvirtina Diana. Net ir tai, kad atgauti jėgas kartais tenka ligoninės palatoje? „Tokia kaina, – patraukia pečiais. – Visada rizikuojame, nežinome, ar pavyks padaryti tai, ką sumanėme. Ta įtampa ilgai išlieka. Ją ir prisimeni, kai imiesi naujo projekto. Tada labai ryškiai atmintyje iškyla sudėtinga ir sunki pradžia. Mums juk ne visas idėjas pavyko įgyvendinti, nemažai yra projektų, kuriems atidavėme daug jėgų, bet nepavyko. Ir yra tekę viską pradėti nuo nulio: ypač buvo skaudu, kai skrendant iš Jungtinių Arabų Emyratų dingo rekvizitas ir kostiumai. Visi. O į juos per porą metų buvome investavę tikrai nemažą pinigų sumą. Bet nesėkmės mūsų nesustabdo.“ „Kaip yra pasakęs Winstonas Churchillis, sėkmė – tai žingsniavimas nuo vienos nesėkmės iki kitos, neprarandant entuziazmo“, – įsiterpia Arvydas.

Ar dar kartą jie bristų į tą pačią upę – sutiktų pakartoti didžiausio atgarsio sulaukusį ir vieną pavojingiausių savo projektų „Užsišaldę lede“ (ledo luite tuomet išbuvo 63 valandas 31 minutę ir 15 sekundžių)? „Taip, jei būtų sąlygos pagerinti savo rekordą, – neabejoja Arvydas. – Turime patirties ir galėtume padaryti dar geriau. Mes juk kaip sportininkai – jie siekdami rekordo negalvoja, kokios traumos gali pakišti koją, pasirenka kelią ir tampa nesvarbu, ką nors skauda ar ne.“ „Reikėtų pagalvoti, nors... – broliui linkusi pritarti sesuo. – Pamenu, kaip sportininkai, atėję į cirką ir prisijungę prie artistų, sakydavo, kad tai labai sudėtinga profesija, nes kiekvieną dieną reikia rizikuoti. O mes užaugome su tuo jausmu, nes nuo mažens mus supo tokie žmonės. O idėjų, kurias būtų galima pavadinti svajonėmis, tikrai turime daug.“