Paskutinėmis spalio dienomis Lietuvoje bus paminėtas 100-metis – merginos, kuri gyveno vos 24 metus. Poetės, žuvusios miške, infiltruoto saugumo agento susprogdintame bunkeryje, kartu su vyru, jo broliu ir keliais artimais bičiuliais partizanais. Diana GLEMŽAITĖ-BULOVIENĖ (1925–1949) pati tesuspėjo parengti eilėraščių rankraštį „Penktieji laisvės kovų metai“, o poezijos knyga „Mes mokėsim numirt“, surankiota po gabaliuką iš bičiulių, giminių, partizanų spaudos, pasirodė tik praėjus 45 metams po jos žūties.
Gimnazijos poetė
Nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje užaugusi Diana miškų ir medžioklės deivės vardą gavo neatsitiktinai – jos tėvas Mykolas Glemža dirbo girininku. Pirmosios dukters su žmona Ona Marcinkevičiūte-Glemžiene susilaukė Degučiuose, į kur atvyko gavęs darbą girininkijoje.
Greitai buvo perkeltas į kitą – Vebriūnų – girininkiją netoli Šiaulių, tad būsimoji poetė pradinę mokyklą pradėjo lankyti Šiauliuose. Po kurio laiko aplinkybės privertė tėvus grįžti į gimtąsias vietas gelbėti paveldėto Palėvenėlės dvaro, skęstančio skolose. Tad šeima persikėlė į Narteikius, netoli Pandėlio. Tėvo dvarą išnuomojo, kad galėtų išmokėti skolas. Mažoji Diana pradinius mokslus tęsė Pandėlio mokykloje, vėliau – Rokiškio gimnazijoje. O kad būtų mažiau pagundų, tėvai nusprendė apgyvendinti jaunąją gimnazistę pas seseris vienuoles.
Prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią