Dianos ir Rafailo Karpių vasaros tradicijos: sodas namuose ir tobulėjimo stovykla miške

Savo vasaros Rafailo ir Dianos šeima be lietuviško pajūrio neįsivaizduoja. Anksčiau dar ištaikydavo pailsėti ir latviškame – Papėje, tačiau ši tradicija, sako, nutrūkusi. Kaip ir dar viena – visiems kartu ilsėtis užsienyje.

„Taip liko po pandemijos ir karantino, – pasakoja Diana ir atvirai prisipažįsta, kad poilsis užsienyje penkių asmenų šeimai tampa sunkiai įkandamas. Bet kur skristi ilsėtis nesinori, o vietos, kuriose norėtų leisti atostogas, tapo labai brangios. Štai kodėl šeima kokybiškų pramogų, ypatingų potyrių ir nuotykių ieško čia pat, Lietuvoje.

Viena iš ilgamečių šeimos tradicijų – Asvejos regioniniame parke vykstantis festivalis-stovykla „Masters of Calm“. „Aš tik vieną vasarą praleidau“, – sako Rafailas. Diana juokiasi: „Tada, kai tu praleidai, aš su Rachele ir Lėja dešimt dienų gyvenome palapinėje. Rachelei buvo ketveri, Lėjai – dveji.“

Nuotykių „Auksinėje girioje“, kur vyksta sąmoningo gyvenimo festivalis, visada būna su kaupu. Tačiau didžiausią įspūdį Rafailui paliko netikėtai surengtas vyrų žygis į mišką.

„Išėjau drąsiai, – pasakoja, – tačiau netrukus supratau, kad tokiam žygiui nesu visiškai pasirengęs – turėjome daryti daugybę neįprastų dalykų – žingsniuoti užrištomis akimis, nesikalbėti vienas su kitu, lįsti į vandenį. Aiškiai supratau, kad tokios neįprastos situacijos provokuoja vidines būsenas ir patirtis, kurių mes neatrandame kasdienybėje.

Paaiškėjo, kad su komandos draugu gali bendrauti be žodžių, kad viską gali išsiaiškinti tylomis. Šitas žygis mane privertė giliau pažvelgti į save – kas mane erzina, kodėl? Koks aš pats esu? Kur slypi mano baimės ir kaip su jomis galiu susitvarkyti?“

Ir Rafailas, ir Diana sako, kad patirčių stovykloje miške susijungia daugybė dalykų, kurie šiandien, neramiais laikais, yra labai svarbūs – gamta, atmosfera, bendraminčiai, atradimai.

„Nuostabu, kad dar yra vietų, kuriose gali save nustebinti“, – šypteli operos solistas ir priduria, kad labiausiai festivalyje jį žavi tai, jog miške nebelieka nei titulų, nei pripažinimo, nei žinomumo. Žmonės čia susirenka tam, kad vienas kitam darytų gerą ir pasipildytų naujų žinių, patirčių.

Prieš išvykdami į festivalį Diana ir Rafailas susidėlioja planą – kokių paskaitų norėtų paklausyti, kokiose dirbtuvėse, veiklose norėtų dalyvauti.

„Visa tai įmanoma, nes vaikai laiką leidžia vaikų pievose, kur jiems prigalvota įdomiausių veiklų“, – sako Diana, o Rafailas pajuokauja: „Gerai, kad išprašei važiuoti į festivalį, būčiau viso to nepatyręs, sėdėčiau sau namie ir lysves darže kapstyčiau.“

Daržas prie namų, Skaidiškėse, kur įsikūrusi operos solisto šeima, yra tapęs labai svarbia šeimos vasaros dalimi. Nors čia atsikraustęs Rafailas ir pareiškė, kad kolektyvinio sodo prie namo nebus, jis pats savo rankomis sukasė lysves, pastatė šiltnamį ir pasodino vaismedžių.

„Nors esu asfalto vaikas, žemės darbai man tapo tikra atgaiva, pabėgimu nuo darbų ir minčių apie sceną bei muziką“, – jis sako, o žmona Diana priduria, kad nors agurkų prisiaugina sočiai, iki konservavimo dar nepriėjo, – valgo šviežius, traškančius ar išdalija draugams.

Dar nuo studijų laikų Rafailas draugauja su scenos kolegomis – Asmik Grigorian, Kostu Smoriginu, Liudu Mikalausku ir jų šeimomis. Rafailas su Diana sako visada prisiminsiantys kelionę pas Asmik į Armėniją.

„Kol mažoji Frida paaugs, kelionių dviese dar teks palaukti“, – abu sako ir tvirtina, kad yra labai pasiilgę pabūti dviese.