Didžiausi darnių santykių priešai

Kiekviena esate patyrusi momentų, kai, atrodo, vyras visiškai nesupranta jūsų problemų, nerimo, neteikia reikšmės tam, kas jums svarbu. Vos pradedate pokalbį, nutraukia jus, neva „baik tas šnekas“. Arba išklausęs iki galo abejingai patrauko pečiais ir pasako, kad visa tai – menkniekiai. Būna ir atvirkščiai: dalykai, apie kuriuos jis kalba, jums atrodo visiškai nereikšmingi.

Vyrai ir moterys skirtingai suvokia situacijas. Be to, dažniausia skyrybų priežastis – buitiniai konfliktai. Paprastai jų kyla, kai nepatenkinami poreikiai penkiose svarbiausiose srityse: finansų, sekso, švelnumo ir rūpinimosi, palaikymo ir pagalbos, poilsio ir pomėgių. Ir dar egzistuoja grupė ginčų, kylančių dėl žalingų ar nepriimtinų pomėgių ir dėl nekaltų, bet stipriai erzinančių partnerio įpročių. Šį kartą pabandykime į viską pažvelgti vyro akimis.

Kas kaltas?

Dėl bet kurio konflikto kaltos abi pusės. Net tokioje situacijoje, kai, pvz., moteris verčiasi per galvą, o vyras sėdi ant kaklo ir skina žmonos pastangų vaisius neduodamas nieko atgal, šiek tiek kalta gali būti ir ji. Kodėl? Ogi dėl trijų priežasčių: arba ji pirmenybę teikė darbui, ne šeimai, arba leido vyrui nedirbti, arba, užuot išsiskyrusi, liko su juo gyventi.

Bet ar pagalvojote, kad panašioje situacijoje vyras taip pat gali jaustis nuvertintas, gali būti užgauta jo savimeilė? Dažnai santykių konfliktai, žvelgiant iš moters perspektyvos, rutuliojasi pagal schemą „jis niekam tikęs (kvailys), aš kenčiu“. Retsykiais labai naudinga pamiršti savo tariamą nenuodėmingumą ir objektyviai pažvelgti į save bei vyrą iš šalies. 

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mano emigracijos kaina – savo šeimą palikau dėl narkomano“

Įsiplieskus ginčui, santykiuose atsiradus įtampai, moterys guodžiasi viena kitai ir ieško užtarimo. Visada lengviau nesutarimo priežasčių ieškoti kažkur, nes labai sunku pripažinti klydus. Tačiau gebėjimas analizuoti ne tik kito, bet ir savo klaidas yra labai svarbus konfliktų prevencijos veiksnys. To reikia mokytis, o pradėti galima, pavyzdžiui, nuo minties: „O kas, jeigu vyras teisus?“ Pabandykite įvertinti save kritiškai.

Didžiausi darnių santykių priešai

Įkyrumas. Šis bruožas būdingas beveik visoms moterims. Daugelis stengiasi su vyru praleisti kiek įmanoma daugiau laiko ir dažnai įsiveržia į jo asmeninę erdvę. Lyg svarbiausias gyvenimo tikslas – susilieti su juo ir tapti vieniu. Neužmirškite, kad jūsų vyras – taip pat žmogus, turintis savų troškimų. Priminsiu, kad vyrai nėra šeimos židinio kurstytojai, jie iš prigimties – ieškotojai ir poligamiški. Jau ir taip „pažabojo“ savo prigimtinius instinktus, todėl nebandykite jo kantrybės.

Maža to, moters įkyrumas žalingas jai pačiai. Maksimalaus bendravimo su vyru pasiekusi moteris, besidominti ir siekianti dalyvauti visose jo gyvenimo srityse, praranda individualumą. Pagalvokite, ar jūs pati norėtumėte gyventi su žmogumi, kuris nuolat kišasi į jūsų asmeninę erdvę?

Svarbiausia – įsižeisti, o jau tada tegul jis keliaklupsčiauja. Bet, atleiskite, kodėl jis turėtų tai daryti? Dėl to, kad nenori jūsų prarasti?

Pesimizmas. Vargu ar rastume žmogų, kuris būtų patenkintas santykiais su užkietėjusiu pesimistu. Be įprasto nepasitikėjimo, įtarinėjimų ir liūdesio, šis charakterio bruožas tampa baimės ir žemos motyvacijos imtis ko nors naujo ar apskritai ką nors veikti priežastimi. Rezultatas – bevalis, į depresiją įklimpęs žmogus. Iš santykių tikrai tikimės ne to.

Perfekcionizmas. Gyventi su perfekcionistu – tikras pragaras. Jis turi idealus visose gyvenimo srityse. Ir ne tik savo, bet ir partnerio. Be to, perfekcionistui būdinga didybės manija, jis mano, kad turi teisę perauklėti sutuoktinį pagal savo supratimą. O štai save laiko kone idealu.

Dabar pažvelkime iš vyro perspektyvos. Galbūt jūsų vyras nemano, kad jūs ideali, o atvirkščiai? Pavyzdžiui, jūs įsitikinusi, kad būti nepriekaištinga namų šeimininke – tobulybės viršūnė, o vyras svajoja apie pasitempusią verslo moterį...

Žiniuonės sindromas. Šis bruožas erzina absoliučiai visus. Savo žodyne ji visada turi keletą sparnuotų frazių: „O ką aš sakiau...“, „Aš juk perspėjau...“, „Žinau aš tuos tavo...“ ir pan. Toks savo išmanymo demonstravimas gyvenimą apkartina ne vienam. Įsivaizduokite, jeigu kaskart, kai jums kas nors nepavyksta, vyras išdygtų prieš jus ir rėžtų: „Taip ir žinojau! Net neabejojau, kad prisvils!“ arba „Na, aišku, vanduo ir vėl laša! Taip ir neišmoksi atsargiau elgtis su daiktais!“ Ar ilgai galėtumėte tyliai kentėti?

Greitas įsižeidimas. Tai visų moterų silpnybė ir ginklas. Įsižeisti dėl menkniekio – šventas reikalas. Arba įsižeisti be priežasties. Svarbiausia – įsižeisti, o jau tada tegul jis keliaklupsčiauja. Bet, atleiskite, kodėl jis turėtų tai daryti? Dėl to, kad nenori jūsų prarasti? Bet juk tai – ne priežastis žemintis. Pagalvokite, kas būtų, jeigu vyrai įsižeistų ant mūsų dėl visko pasaulyje: nuo esminių dalykų apie automobilius ir futbolą neišmanymo iki užmaršumo ir blogos nuotaikos?

Nenuolaidumas. Darbe galite būti tikra geležinė ledi, bet namuose esate žmona ir kai kuriais atvejais privalote atsižvelgti į vyro nuomonę, net jeigu ji nepriimtina. Galų gale kas jums svarbiau – vyras ar užsispyrimas?

Nepasitikėjimas. Tikras ginčų karalius. Šis bruožas atsiskleidžia įvairia forma – nuo pavydo iki nepasitikėjimo šeimos ūkio tvarkymo ar vaikų auklėjimo klausimais. Tarp mūsų kalbant, tai vyrą tikrai žemina, ypač kai jūsų abejonės nepasitvirtina.

Nedėkingumas. Dauguma konfliktų pradeda megztis dėl nedėkingumo. Tik paprastai ši priežastis neįvardijama kaip pagrindinė, nes besirutuliodami įvykiai iškelia į paviršių kitus dalykus. Galima sakyti, kad nedėkingumas yra kone kiekvieno konflikto užslėpta priežastis. Bėda ta, jog laikui bėgant priprantame, kad partneris atlieka vienokias ar kitokias funkcijas ir priimame tai kaip jo prievolę. Būtina rodyti dėkingumą. Juk kai kolega padeda susidoroti su sunkia užduotimi, tikrai pasakote „ačiū“. Tai kodėl gi nepadėkojus ir vyrui?

Naujovių stoka. Deja, anksčiau ar vėliau tai patiria visos poros. Bendras gyvenimas ilgainiui taip įsuka į buitį, kad patys to nepastebėdami paskęstame joje. Gyvenimą reikia paįvairinti nuolatos. Priešingu atveju jis nebeteks skonio ir spalvų – santuoka praras prasmę.

R. Aukštinaitytės tekstas.