Dirigentas Vytautas Lukočius: „Gyvenimo atkarpa ekrane – nėra tikrasis aš“

Gilus ir garsiojo dirigento V.Lukočiaus interviu apie tai, kad linksmas būdas nėra tikrasis jo „aš“, o tik labiau matoma gyvenimo atkarpa... „Užtenka save apgaudinėti... Vadinamoji evoliucija ir visos kitos kompiuterizacijos žmogui, kaip individui, atnešė, mano galva, tik regresą. Mes nebepažįstame savęs, nebemylime pasaulio, gamtos, žmogaus, Dievo, jei taip norite... Į ką mes iškeičiam viską?“,- klausia maestro.

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus „Veronikos“ muzika balansuoja tarp operos ir miuziklo. Atlikėjai turi galimybę atskleisti savo vokalinius ir artistinius sugebėjimus, miuziklo režisierius Jonas Vaitkus – atverti netikėtą ir įtikinančią apsakymo versiją. Ko tikėtis žiūrovams iš jūsų, kaip dirigento, spektaklyje „Veronika“: esate dirigentas paprastai netelpantis į „rėmus“? Kuo ypatinga „Veronikos“ muzika?

Šiame spektaklyje svarbiausia yra pajusti visumą: garso - muzikos, apšvietimo - spalvų, siužeto - istorijos, dramaturgijos ir emocijos - išgyvenimų. Pati muzikinė kalba, kaip dažnai nutinka su G.Kuprevičiaus kompozicijomis, yra eklektiška - nesilaikanti vienos žanrinės stilistikos, tačiau tai yra jo, kaip kompozitoriaus, išskirtinis stilius. Iš esmės muzika šiame spektaklyje tarnauja A.Vienuolio „Paskenduolės“ dramaturginei linijai, suteikdama šiam trumpam literatūriniam darbui kitus potepius ir naujas spalvas.

Miuziklo „Veronika“ siužetas apie skaistumo, pasmerkimo, emigracijos, tikėjimo, atsakomybės, meilės ir savižudybės temas. Atrodytų rimtos temos visiškai nesiderina su jūsų linksmu ir charizmatišku būdu?

Viskas dera šiame gyvenime, jei paskirstoma teisingomis proporcijomis. Žinote, linksmas būdas ar TV palikimas, kuris uždeda tam tikrą šydą ar kaukę, nėra mano tikrasis aš. Tik ši mano gyvenimo atkarpa ekrane yra daugiau matoma. Svajojau kažkada, kad grodamas ir diriguodamas rimtus kūrinius kaip L.van Bethoveną, G.Mahlerį, D.Šostakovičių, J.Bramsą, galėsiu pasidalinti savo nepaviršutiniškais išgyvenimais... Tačiau toji klausytojų auditorija yra tokia maža ir snobiška, kad gyvenimas taip pasisuko, jog rimtąją muziką atlieku Suomijoje arba sau tarp keturių sienų... Lietuviškasis mano „aš“ yra „šou biznis“.

Anot H.Hesės žmogus turintis daug veidų gali pasinaudoti savo kaukių arsenalu. Tačiau visada grįždamas prie spektaklio „Veronika“ jaučiu nuoširdumo ir gal net sentimentalumo antplūdį. Ir tai nėra melas iš mano lūpų. Jei atsiduoti šiam spektakliui ne formaliai ir leidi tekėti emocijoms ar atidarai čakras, rezultatas būna neįtikėtinas, įvyksta katarsio išgyvenimo stebuklas. Aš to labiausiai ir laukiu. Kviečiu visus ateiti atviromis širdimis ir atvirais visais kitais pojūčiais, kad galėtumėt „įsisiurbti“ į šį magišką teatro pasaulį!

Pagal lietuvių klasiko A.Vienuolio chrestomatinį apsakymą „Paskenduolė“ sukurtas miuziklo „Veronika“ siužetas suteikia galimybę dar kartą, iš naujo, apmąstyti žmonių likimus...

Užtenka save apgaudinėti... Vadinamoji evoliucija ir visos kitos kompiuterizacijos žmogui, kaip individui, atnešė, mano galva, tik regresą. Mes nebepažįstame savęs, nebemylime pasaulio, gamtos, žmogaus, Dievo, jei taip norite... Į ką mes iškeičiam viską? Deja, į virtualią „ne‘tikrovę“. Kažkada teatras buvo tas kinas ir tas kompiuterinis žaidimas, kur akys ir ausys galėjo blaškytis tarp teatrinių efektų. Dabar teatras yra tas panteonas, kuriame žmogus tarsi sugrįžta į realybę, nes nėra kompiuterinės grafikos, nėra antrojo ar šimtojo gyvenimo kaip žaidimuose. Teatre viskas - čia ir dabar. Nemėgstu to žodžio - šiuolaikinis, nes jau dabar apie „šiuolaikinį“ šnekėdami kalbam apie praeitį, o šiuolaikišmumo vertė man nėra joks privalumas.

Dabar girdime: šiuolaikinės ar inovatyvios technologijos, šiuolaikinė ugdymo sistema, o kur ŽMOGUS? Jis negali įsidėti naujo „SSD disko“ ar „8 intel procesoriaus“. Mes taip ir likom, o gal nebelikom tuo kuo buvome nuo pat sukūrimo pradžios... Nueikite kada į reanimacijos skyrių. Suprasite, kad nėra nieko kas pakeistų žmogiškąją prigimtį ir amžinąsias vertybes, ten nėra „Iphone 10X“, ten nieko nėra išskyrus patį žmogų ir gyvenimą, visa kita.... paistalai.

Gal papasakotumėte kokį įdomų nutikimą iš spektaklio „Veronika“?

J.Vaitkus miuziklo „Veronika“ pastatymo metu susilaužė koją. Net planuota nukelti premjerą (kadangi režisieriui buvo sunku judėti), tačiau dėka teatro bokšto ir lifto jame, spektaklis gimė. Ar tai linksma? Turbūt ne, tačiau atminty išliko...

Ar jums patinka atvykti dirbti į Klaipėdą? Yra menininkų sakančių, kad tai per toli, provincija...

Jeigu per toli ar provincija yra priežastis, tai tokie jie ir menininkai, bepigu voliotis tarp aukštuomenės patalų ir diskutuoti apie „meną“, kai pastatai kokią audiovizualinę baidyklę ir tokie patys kaip tu aplinkui, vienas kitą liaupsina ar išaukština, nes supranta, kad nieko kito, kažko tikro padaryti negali.

Taip, grįžti į Klaipėdą visada šventė, nes niekur kitur nėra jūros vėjo nugairintų veidų, niekur nėra žmonių su tokiu laisvės pojūčiu... Nebent oro uostuose, kai grįžta lietuviai iš užsienietiškų saulės oazių - kurortų, paskui vėl į darbus... Deja, tik kelias dienas jie prisimena savo kelionę. Jūs, gyvenantys pajūryje, turite jūrą, kuriai nereikia kelialapių ir pigių skrydžių bendrovių, kur stumdaisi kaip fermos gyvulys, ir skaičiuoji savo lagamino dydį ir kilogramus...

Dirigavote Latvijos operos orkestrui, Lietuvos valstybiniam, Lietuvos nacionaliniam simfoniniams orkestrams, Lietuvos, Kauno, Šv.Kristoforo kameriniams orkestrams, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrui, Turku bei Sibelijaus akademijos simfoniniams orkestrams, Oslo radijo orkestrui, Mexico miesto orkestrams, Porto, Pori sinfonietta ir Kymi sinfonietta (Suomija), Olsztyn Philharmonics orkestrui (Lenkija). Ką laikote didžiausiu pasiekimu? Kur norisi grįžti?

Paprastai: grįžti norisi ten kur geri ir šilti žmonės. Pasiekimų čia nėra, čia labiau muzikanto kelias – keliauti. Nes vienoje vietoje būdamas, kaip sako liaudis - pradedi nemaloniai kvepėti...

Parengėte ir dirigavote koncertus su žymiais solistais: Petru Geniušu, Denis Shapovalov, Pedro Carneiro, Tine Thing Helseth, Virgilijum Noreika, Irena Milkevičiūte, Algirdu Janutu, Edgaru Montvidu ir kt. Darbo įžymybėmis ypatumai.

Įžymybėmis žmones padaro kiti: klausytojai, media ir t.t. Jei žmogus dėl to pasikeičia, tai joks čia malonumas dirbti su tokiu. Visada vertinu, ir publika vertina, nuoširdumą, atvirumą, jaudulį ir profesionalumą.

Kaip visur suspėjate? Ką naujo planuojate kūrybinėje veikloje?

Nieko nespėju ir taškas (juokiasi). Visur nepabaigti darbai: tai pirmyn leki kiek skrendasi.

Kaip šeima vertina jūsų kūrybinę veiklą ir pasisakymus žiniasklaidoje? Ar liko dar kažkas ką nuo viešumo slepiate?

Turbūt visko viešai nepasakiau? Namuose tai - tam tikras žaidimas, Taoizmas vadina tai keliu, o man kelias - žaismingas kelias...

Ar sunki populiarumo našta ir kuo ji pasireiškia Lietuvoje?

-Jei ją užsikrauni ir susitapatini su populiarumu, taip. Tada tai labai sunki našta, nes esi nebe tu, o vien tik kažkokio populiarumo atspindžiai, kartais dar vadinami žvaigždėmis, kurias nešiesi... Ogi žiūri - naktį jos nešviečia, ką daryt? Įsijungi lemputę..