Kai širdis, inkstai, kepenys ar plaučiai pradeda labai blogai funkcionuoti, o gydytojai bejėgiai juos pagydyti, belieka iš likimo tikėtis dovanos – donoro organo. Laimingų baigčių būtų daugiau, jei padaugėtų organų donorystę praktiškai palaikančių žmonių.
Septyneri metai laukimo
**Aidos Miežytės** kūne yra donoro inkstas. „Prieš mėnesį man buvo atlikta inksto persodinimo operacija ir aš jaučiuosi puikiai! Nedidelės komplikacijos – menkniekis, palyginti su tuo, kaip pasikeitė mano gyvenimas. Nebereikia dializių, nes turiu funkcionuojantį inkstą. Aš taip džiaugiuosi!“ Aida žino, kad jos organizmas gali atmesti dovanų gautą inkstą, tačiau tiki, kad viskas bus gerai.
„Kai būdama dešimties susirgau neišgydoma vilklige ir ji laikui bėgant pažeidė inkstus, ligoninė tapo antraisiais namais. Liga užgrūdino, privertė greitai užaugti ir netgi paskatino tapti medicinos darbuotoja. Kadangi nuolat mačiau, kaip ligoninės slaugytojos manimi rūpinasi, sakydavau: „Kai užaugsiu, dirbsiu tokį darbą kaip jos.“
Per ligos metus subrendo noras padėti kitiems žmonėms. Baigusi bendrosios praktikos slaugytojų studijas išvažiavau dirbti į Vokietiją. Metus ganėtinai gerai jaučiausi, tačiau paskui reikalai pakrypo į bloga – inkstai pradėjo prastai funkcionuoti ir be nuolatinių dializių negalėjau išsiversti. Su jomis gyvenau pastaruosius septynerius metus.
Kas antrą darbo dieną keliesi pusę šešių, važiuoji į kliniką ir keturias valandas lauki, kol aparatas išvalys tavo kraują, pašalins besikaupiančius skysčius... Griežtai laikaisi dietos (netinka produktai su fosfatais ir kaliu, kurio daug daržovėse), per dieną tegali suvartoti pusę litro skysčio (net jogurtą tekdavo įskaičiuoti)... Iš pramogų išbrauki vakarėlius su draugais... Septynerius metus lauki donoro inksto...