Dovydas Do: dešimtmečiai santuokos vs. meilė čia ir dabar

Mums reikia orų prognozės, kad žinotume, ar rytoj lis. Mums reikia autobusų tvarkaraščio, kad numatytume, kurią minutę ratuotasis miesto driežas sustos stotelėje.

Mums reikia apdrausti savo turtą, kad ateityje nepatirtume nuostolių. Iš anksto užsisakyti vietą restorane arba užsiimti laiką pas kirpėją. Pasikrauti telefoną, kad akumuliatorius neišsikvėptų kaip tik tą akimirką, kai žemėlapio programėlėje tirsime, kada pasieksime tašką B.

Mes rengiame apklausas, kad žinotume, ką išrinksime į parlamentą. Tuomet išrinktieji priima valstybės biudžetą, kad sustyguotų, kiek kitąmet uždirbs policininkai, kur išdygs nauji stikliniai pastatai ir ką valgys darželinukai.

Atsisveikindami sakome „iki rytojaus“ arba „susimatysim savaitgalį“, derinamės atostogų datas ar kino seansų laiką, ir nuolat planuojame mėnesiais į priekį, kad tik jaustumės suvaldę būsimąjį laiką.

Jeigu esame bent kažkiek religingi, stengiamės elgtis taip, kad užsitarnautume sau lengvą būtį po mirties.

Tačiau nepaisant įnirtingų mūsų pastangų ir nuolat tobulėjančių technologijų, likimas vis dar kvatojasi iš bandymų suvaldyti nesuvaldoma. Dangus prakiūra neprisimindamas saulėtų prognozių, o autobusas ima ir neatvažiuoja. Į valdžią išrenkame ne tuos, o telefonas vis tiek išsikrauna. Nes praeityje sukaupta patirtis nebūtinai garantuoja teisingus poelgius ateityje. Nes Jo Didenybė Atsitiktinumas mėgsta pats imtis pagrindinio vaidmens.

Santuoka – bandymas suvaldyti laiką. Tarsi tą akimirką, kai įsimylėjėliai prisiekia vienas kitam amžiną meilę, jie galėtų numatyti, kas nutiks po penkmečio.

Santuoka – lygiai toks pats žmonių bandymas suvaldyti laiką. Tarsi tą akimirką, kai įsimylėjėliai prisiekia vienas kitam amžiną meilę, jie galėtų numatyti, kas nutiks po penkmečio. Tarsi jiedu būtų nekintantys, dabartiniame būvyje sustingę charakteriai. Tarsi iki altoriaus atvedę jausmai ir aistros turėtų garantiją iki grabo lentos. Tarsi mes būtume didesni didenybės už Atsitiktinumą.

Kaip jau supratote, aš skeptiškai žvelgiu į laiko valdymą. Juk nesuvaldau kur kas paprastesnių dalykų kasdienybėje. Kaip aš galiu suplanuoti visą likusį savo gyvenimą, jei net ne visada sugebu atsikelti laiku, kurį pats sau nusilemiu žadintuvu? Kaip aš galiu žadėti net neįsivaizduodamas, kokiomis aplinkybėmis turėsiu tai ištesėti?

Atmetus ambiciją valdyti laiką, iš santuokos nelabai kas ir lieka. Tik smagi puota būriui draugų ir giminių, jeigu ryžtatės kelti dideles vestuves.

Todėl, kai draugauju su mergina, renkuosi santykius čia ir dabar, kai viskas iš tiesų yra tikra ir apčiuopiama. Jokių naivių prognozių ir ateities kontrolės. Balsuoju už bendravimą, kai šiandien mudu kartu kuriame tai, kas rytoj taps praeitimi. Piršdamasis tarsi pripažinčiau, kad mūsų laimė tokia nepilnavertė, kad jai neužtenka to, ką turime dabar.

Sakysite, kad tai bėgimas nuo atsakomybės? Priešingai. Mano galva, tai drąsa žvelgti objektyviai tiesai į akis. Meilė nebūtinai trunka trejus metus, bet dar mažiau tikėtina, kad jis tęsis iki gyvenimo saulėlydžio.

Mat šiuolaikiniai žmonės ne tik nori pažaboti ateitį. Dar karščiau mes geidžiame kuo intensyviau patirti savo laiką: pamatyti kuo daugiau pasaulio, pažinti kuo daugiau žmonių ir išjausti kuo daugiau laimės. Į šiuos tikslus aš įrašau ir kuo daugiau meilės, kuri ugningiausiai liepsnoja santykių pradžioje, kol jos neužgožia buitis.

Todėl manau, kad dabartis yra sąžiningiausia, ką aš galiu duoti moteriai, ir sąžiningiausia, ką galiu iš jos gauti. Nenoriu nei savęs, nei jos įsprausti į tolimų dešimtmečių rėmus, kuriuose turėsime vienas kitą versti būti laimingais, net jei patys to nebetrokšime. Geriau vėl iš naujo patirkime laimę su kitais žmonėmis, kurie tame gyvenimo etape mums atneš daugiau džiaugsmo ir šilumos.

Tik negalvokite stereotipiškai, kad peržengęs penkiasdešimtį aš būtinai įsigeisiu į dukras tinkančios jauniklės. Nuoširdžiai manau, kad pilnatvę man garantuos žavinga pažintis su panašiai mąstančia ir panašią gyvenimo patirtį sukaupusia dama 50+. Tuomet mudu vėl iš naujo mėgausimės bendra dabartimi. Be jokių ambicingų įsipareigojimų – tiesiog tol, kol galbūt pasuksime skirtingais keliais.

Aš įsitikinęs: jeigu abi lytys mąstytų panašiai kaip aš, pasaulyje būtų daugiau laimingų įvairaus amžiaus žmonių. Paprasčiausiai liktų mažiau nusivylusių, kad nesugebėjo suvaldyti ateities.

Nors turiu prisipažinti, kad dalelė manęs vis dar naiviai tiki: galbūt tiesiog dar nesutikau tos vienintelės, kuri įžiebtų manyje troškimą pažaboti laiką? Gal tikroji meilė vis dėlto gali suplanuoti ateitį? Todėl klausiu savo skaitytojų: kokia jūsų nuomonė, mielos damos?