Dovydas Do: ką girdi priekurčiai patinai?
Jeigu visų Žemėje kada nors gyvenusių vyrų ir moterų bendravimą reikėtų sudėti į vieną sekundę, sutirštinant iki pačios esmių esmės, vienintelės sustojusios akimirkos, tai būtų dviejų žmonių skulptūra, kur moteris kalba, o vyras tyli, t. y. klausosi.
Manau, visi sutiks, jog ši situacija kur kas dažnesnė nei atvirkštinė. Moteris beria žodžius, šokinėja nuo temos prie temos, juokiasi, nuliūsta, supyksta, atleidžia, vėl kažką prisimena, grįžta į pirmąją istoriją, trumpam nutyla ir vėl prapliumpa. Tuo metu vyras kažką tarsteli atsakydamas, galbūt užduoda trumpą klausimą arba numeta kokią juokingą repliką, kurią moteris vėliau perpasakos savo draugėms, kai joms telegrafuos tą patį, ką jau išdėstė antrai pusei.
Mielos damos, nesupykite, kad šiek tiek šaržuoju, bet taip tiesiog yra – vyras tyli. Ne todėl, kad neturėtų jausmų, minčių ar noro juos reikšti. Tiesiog jo kišenėje – mažiau žodžių. Tai įrodyta moksliškai. Akademikai paskaičiavo, kad moterys vidutiniškai per dieną iššneka apie 20 tūkst. žodžių, o vyrai išdudena vos 7 tūkst.
Paprastai vyrui atitenka klausytojo rolė. Bet klausytis ir girdėti – tai dvi skirtingos sąvokos, kurias gali skirti šviesmečiai.
Todėl paprastai vyrui atitenka klausytojo rolė. Bet klausytis ir girdėti – tai dvi skirtingos sąvokos, kurias gali skirti šviesmečiai.
Kadaise susitikinėjau su mergina, kuri nuolat kartodavo, jog vyras turi gebėti išklausyti moterį. Ir aš klausydavau. Po velnių, tikrai stengiausi klausytis. Kartais vos tverdamas, kartais su pabėgimais į meditaciją, bet klausydavausi. Nes ji man tikrai patiko. Bet, turiu pripažinti, tikrai ne viską girdėdavau. Tiesiog nuskambėdavo pernelyg daug žodžių ir minčių, kad būčiau paskui jas spėjęs. Sykiais pamesdavau istorijos giją jai susipynus su dar dviem (ne)susijusiomis istorijomis. Kartais paprasčiausiai užsigalvodavau apie kažką, kas tik man vienam būdavo įdomu.
Tačiau ši situacija pažįstama daugeliui. Dažnai ir moterys klausydamos nebegirdi, ką joms balbatuoja koks nors savigyra arba nuoboda.
Įdomesnės istorijos susiklosto, kai vyras girdi, bet ne tai, ką moteris jaučiasi sakanti.
Pavyzdžiui, kai moteris taria „kokia graži ta suknelė“, mes galime išgirsti: „nupirk man tokią, jeigu esi tikras vyras“. Nesvarbu, kad ji taip kalba apie kas antrą modelį vitrinoje ir nereikalauja iš tavęs jokių beprotiškų žygių. Tuomet realiausi du variantai: arba patinas pasiryš žūtbūt nukalti tokią suknelę, bet pasimes tarp favoričių gausos, arba nuspręs, kad „Ai, jai vis tiek neįtiksi...“
Kai moteris apie praeivę paklausia „Ar ji tau simpatiška?“, mes išgirstame pasiūlymą mylėtis su nepažįstamąja, nors saviškė galbūt tiesiog nori pasidalyti įspūdžiais. Tiesa, su šiuo klausimu vyrai turi elgtis atsargiai. Juk tai gali būti ir pinklės – pasitikrinimas, kas pasaulyje gražiausia.
„Kokia daili mašina“ moteriai greičiausiai reiškia tiesiog dailų automobilį. Tačiau vyrui tai gali tapti iššūkiu įsigyti būtent tokį. Arba – dar blogiau – įtikinti moterį, kad šis automobilis arba negražus, arba per prastas, o abu šie siužetai – imlūs laikui...
Tik pradėjus gyventi kartu, užuominą „vonioje čiaupas varva...“ mes suprantame tiesiogiai. Reikia pasiraitoti rankoves ir pusę šeštadienio savomis rankomis ardyti ir krapštyti, kol galbūt pavyks sutaisyti arba bus prieita prie išvados pirkti naują. Tiesa, toks būna tik pirmasis katras. Vėliau, patyrus keletą panašių šeštadienių, entuziazmas mažėja, kol galiausiai visai išnyksta. Tuomet renkamės tiesiog negirdėti užuominų, kol technika galutinai neišgriūna iš rikiuotės.
Bet komplikuočiausioje padėtyje atsiduriame, kai kalba pasisuka apie santykius. „Pasikalbėkime apie tai“ mums reiškia ne bandymą išsiaiškinti smulkų nesusipratimą mūsų bendravime. Tai reiškia amžinybę truksiantį kankinimą, kurio metu reiks knistis praeityje ir bandyti rišliai išdėstyti savo jausmus. Tai yra tokia išsunkianti bausmė, kad mes greit išnaudojame savo dienos žodžių likutį ir geriau renkamės tylą ir pasidavimą. Nors iš tiesų tetrokštame pasakyti, kad jus mylime, bet pasimetame tarp klausimų gausos ir argumentų paieškų.
Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Tiesiog mes girdime kitaip. Mes kalbame kitaip. Bet iš tiesų jus mylime. Net tylėdami.