Kartais, kai telefonu kalbuosi su nepažįstama moterimi – kokia nors banko klientų aptarnavimo specialiste arba telekomunikacijų vadybininke – ir jos balsas skamba žavingai, aš penkioms minutėms ją įsimyliu.
Nesusikuriu vaizduotėje konkretaus portreto. Apskritai nelabai galvoju apie jos išvaizdą. Bet žavaus balso užtenka, kad patikėčiau, jog ji tobula visu kūnu ir charakteriu. Man gana, kad ji juokiasi iš banalių mano pokštų ir taria mano vardą taip, lyg mane pažinotų iš vien gerosios pusės. Nors aš jų vardų niekad neįsimenu.
Kelioms minutėms tampu tikru telefoninių gražbylysčių meistru, kalbančiu viliojančiai pažemintu tembru ir lygioje vietoje svaidančiu sąmojus. Netgi objektyviai vertinant, manau, kad kartais konsultantėms iš tiesų patinka bendrauti su manim – joms nereikia apsimetinėti iš mandagumo. Galbūt netgi pasirodau joms išskirtiniu klientu – simpatiškiausiu dienos pašnekovu ar pan.
Rimtesnį pėdsaką mano gyvenime palikusios moterys pasakytų, kad aš visiškai nemoku bendrauti telefonu.
Tačiau rimtesnį pėdsaką mano gyvenime palikusios moterys pasakytų, kad aš visiškai nemoku bendrauti telefonu. Pripažįstu: jų pokalbiai su manimi dažnu atveju užtrunka ilgiausiai dvi minutes, ir aš visiškai į juos neįsitraukiu. Kaip įmanydamas glausčiau atsakau į visus užduodamus klausimus, pats visiškai nieko neklausinėdamas. Mano tikslas – baigti pokalbį kuo greičiau.
Pakeliu susirūpinęs: ar nutiko kažkas svarbaus? Tačiau dažniausiai nebūna įvykę nieko ypatingo. Tai supratęs prarandu bet kokį interesą toliau tęsti pokalbį, todėl tiesiog mandagiai iškenčiu iki pabaigos. Mane erzina bet koks bandymas jį vilkinti, o mano brangiąją nervina oro bangomis sklindanti negatyvi mano energija. Spėkit, koks būna tokio pašnekesio rezultatas.
Tiesa, kartais sugebu iš tikrųjų smagiai papliurpti per ragelį su seniai matytu draugu arba giminaičiu. Kažką juokaujam, pasakojamės, o naujos temos dygsta lyg grybai po lietaus.
Tačiau niekaip negaliu taip kalbėtis su moterimi, su kuria šįryt prabudau vienoje lovoje. Tiesiog neįsisuka liežuvio varikliukas.
Kadangi ne kartą esu dėl to sulaukęs priekaištų, ilgai ieškojau savo elgesio priežasčių. Bet dabar jau žinau atsakymą.
Tiesiog vyrai pasiilgsta kitaip. Ne, mes nepamirštame savo moterų vos tik užvėrę namų duris. Mes dažnai apie jas pagalvojame būdami atskirai. Kartais tuose pagalvojimuose jos šypsosi. Kartais pasako ką nors šmaikštaus arba gilaus. Kartais tiesiog būna nuogos.
Mes ilgimės jų ir norime kuo daugiau laiko praleisti kartu. Tačiau tai nereiškia, jog šią žinią reikia kas keletą minučių atraportuoti telefonu. Savo jausmą sugebame – o gal pageidaujame? – išgyventi patys sau, savyje. Žinau, skamba egoistiškai, bet tiesiog nejaučiame poreikio tuo dalytis su jomis ar kuo nors kitu.
Kita vertus, pokalbiai telefonu – ar messengeriu, ar skaipu, ar SMS žinutėmis, ar dar kitais būdais – vis tiek tėra įprasto, klasikinio bendravimo pakaitalas. Kam gaišti laiką ir vilkinti dienos darbus ilgais pokalbiais telefonu? Geriau greičiau ir produktyviau užbaikime visus reikalus ir susitikime gyvai.
Bet kokiu atveju, vyriškas „myliu“ nei silpnėja, nei stiprėja dėl to, kiek kartų buvo pakartotas. Kartą padėję ant stalo savo jausmus, mes įsivaizduojame, kad jie ten lieka visą laiką. Todėl dažniausiai pamirštame jį pasakyti. Žinau, kad pamirštame per dažnai. Bet šiuo klausimu porai geriausia rasti balansą: jis turi būti sakomas dažniau, nei nori tarti vyras, bet rečiau, nei nori išgirsti moteris, nes per dažnai kartojami žodžiai praranda savo tikrąją vertę.