Dovydas Do: valdovės, kurioms norisi paklusti
Nors jaučiuosi gyvenąs lyčių lygybės pasaulyje, dažna moteris tam prieštarautų. Esą vyrai vis dar nori būti direktoriais, likimo lėmėjais ir paskutinio žodžio tarėjais. O kas nenorėtų? Bet tai klausimas su šypsena.
Iš tiesų reikia pripažinti, kad nepaisant įgimto patiniškumo ir bandos vado instinktų, dauguma vyrų bent retsykiais trokšta, kad jiems vadovautų kažkas kitas. Net svarbiausias direktorius kartais nori pailsėti nuo nurodinėjimo arba paprasčiausiai paklusti kažkam, kas „žino geriau“.
Pasižiūrėkim į reikalą iš esmės. Kas iš tiesų vadovauja? Tas, kas priima sprendimus. O juk už mus, vyrus, didžiąją gyvenimo dalį sprendimus priimate jūs, moterys.
Iš pradžių augame apsupti savo ir draugų mamų, močiučių, darželio auklėtojų ir mokytojų.
Vėliau, kai dairomės antrų pusių, dažniausiai mes naiviai siūlomės, o jūs sprendžiate: sutikti ar ne. Mes svajotume, kad pirmas bučinys būtų mūsų pasirinkimas, ir kartais, pasitelkus visą pasimatymų organizatoriaus talentą arba macho gebėjimus, mums pavyksta jus užburti. Bet vis tiek – sąmoningai ar nesąmoningai – vyrai tik pateikia argumentus, o teisėjo plaktuku kaukštelite jūs. Jau nekalbant apie vėlesnę santykių raidą, pirkinių sąrašus ir namų remontus. Vyro sprendimo galimybės vis labiau senka. Nebent jis išsaugo privilegiją pasirinkti, kurioje plovykloje plauti žmonos automobilį.
Kažkur tamsiausiose kertelėse visąlaik tūno geidulys sutikti už save viršesnę moterį.
Žinoma, mes visgi randame erdvių, kur pasireikšti. Bet kažkur tamsiausiose kertelėse visąlaik tūno geidulys sutikti už save viršesnę moterį. Tai vilioja. Tai įtraukia. Nuo pat paauglystės.
Nekalbu apie berniukišką susižavėjimą, kurio nusipelno visos jaunos mokytojos ar pasidažiusios merginos iš vyresnių klasių.
Tuomet sau neįvardijau, bet kai pirmą kartą nužvelgiau savo klasės auklėtojos kojas ir išvydau joje Moterį, tai buvo tam tikra seksualinė patirtis. Manau, mano dėmesį sukaustė abu bruožai: ji buvo ir vyresnė, ir viršesnė už mane.
Universitete teko daug bendrauti su viena dėstytoja. Šnekėdavom lyg ir akademiniais klausimais, bet kalba apie mokslus nesirišdavo. Apskritai prakaituodavom ieškodami, kaip pratęsti temą, bet abu kažkodėl geidėme bandyti toliau. Dabar svarstau, kad intymumas nesuliepsnojo, nes ji buvo tiesiog pasirenkamojo dalyko dėstytoja. Būtų buvę gerokai karščiau, jei kibirkštis būtų žybtelėjusi tarp manęs ir mano baigiamojo darbo vadovės. O, vaikeli! Pastaroji buvo tikrai valdingas tipažas, bet – dar svarbiau – turėjo daugiau įtakos mano likimui.
Tačiau mano viršininkė prieš keletą metų pasirodė pakankamai viršesnė, kad mane sugundytų. Tais rytais, kai po horizontalios padėties lovoje vėl tapdavau jos pavaldiniu biuro vertikalėje, tikrai jausdavau savotišką psichologinį pasitenkinimą. Mano moteris yra mano viršininkė. Prisipažinti sau tokį dalyką kažkaip atpalaiduoja.
Tiesa, mūsų nuotykis truko gal porą mėnesių. Tuomet ji išvažiavo į ilgą komandiruotę, o aš išėjau dirbti sau.
Niekad pernelyg nesigailėjau, kad viskas nutrūko. Galbūt būtume tapę iš tiesų laimingi? O galbūt anksčiau ar vėliau viršininkės veiksnys būtų kirtęs per mano vyriškumą?
Užtat esu tikras, kad viršesnė padėtis, o dažnai ir amžius, skleidžia ne menkiau gundančius kerus nei jaunystės nekaltumas.
Ką pasakytų kitas vyras? Galbūt taip pat išdrįstų pripažinti „fetišą“ valdovėms, bet mudu tuoj pat rastume argumentų savigynai. Esą tokios damos mus vilioja tarsi nepažintas egzotiškas nuotykis.
Bet galbūt trauka viršesnėms moterims yra tiesiog natūralus vyriškas poreikis, kurį paprasčiausiai sunku sau pripažinti?
O ką manote jūs, viršesnės ir neviršesnės moterys?