Dovydas Pancerovas – apie karo aplinkybes

Su kokiu vaizdu, kvapu, garsu jums labiausiai asocijuojasi Maidanas?

Tas žodis yra oranžinis kaip liepsna. Ir Maidano įvaizdis toks: barikados, degančios metalinės statinės, padangos, didžiulės išsilydžiusios gumos balos. Dūmai, tvaikas, sukilėlių mušamas kovos ritmas.

O pergalės naktis?

Man labiau patiko 2014 m. sausio Maidanas, nes jo atmosfera buvo kaip Vudstoke. Nors pergalės naktis irgi įsiminė, buvo kažkokia mistinė atmosfera: aplinkui žmonės, gal pusė milijono, ir visiška rimtis – tik smilkalai, vainikai, raudos.

Ta pergalė irgi atrodo mistinė: niekas nieko nenugalėjo – milicija tiesiog atsitraukė.

Staiga miesto centre prasideda šaudymas, ta gatve, kuria važiavo viešasis transportas, ritasi lavonai, srūva kraujas...

Sakyčiau, kad pagrindinė to priežastis buvo žudynės, lavonų skaičius. Kare visa tai neatrodo taip baisiai ir tragiškai, nes aplinkui matai griuvėsius ir žinai, kad vyksta karas. O Maidanas buvo normaliai gyvenančiame mieste, čia pat važinėjo troleibusai, žmonės ėjo į darbą. Ir staiga miesto centre prasideda šaudymas, ta gatve, kuria važiavo viešasis transportas, ritasi lavonai, srūva kraujas... Ten viskas galėjo tęstis iki begalybės. Bet režimo atstovai ir tie, kurie duodavo įsakymus šauti, suprato, kad reikia trauktis, nes vėliau jų ieškos tribunolai, teks visą gyvenimą slapstytis. Nors ir taip teks.

Rašote, kad į kelionę įsimetėte vaistų nuo astmos, o paskui visą laiką traukėte į plaučius cigarečių ir degančių padangų dūmus. Kaip jautėsi jūsų astma?

Jai buvo sunkus metas. Vienas iš astmos priepuolių katalizatorių – šaltis, o ten buvo didžiulis, čaižus šaltis, speigas. Be to – dūmai, degančios padangos, bėgiojimas paskui sukilėlius, adrenalinas. Aš tiesiogine prasme buvau apsvaigęs. O dar turiu psoriazę – ji irgi paūmėjo. Kitas dalykas, kad ten būdamas nejauti diskomforto: jei esi gyvas, tai ir gerai. Negalvoji, kas tau patogu ar nepatogu, kas šlykštu ar nešlykštu. Tampi tokiu gyvuliuku. Turbūt tai – viena iš priežasčių, kodėl karas traukia žmones. Kare gali atsisakyti daugelio įsipareigojimų: šeimai, visuomenei – viskam.

Ar jūsų priklausomybė nuo karo nėra užburtas ratas: ten galvoji, kad po savaitės bus karšta vonia, o čia – kad gyvenimas prėskas ir reikia grįžti į frontą?

Yra toks jausmas. Kai esi fronte, nori kuo greičiau iš ten nešdintis. Pastarąjį kartą, kai rusai šaudė į mūsų trobą iš granatsvaidžių, brėkštant išėjau parūkyti su Vidmantu Balkūnu ir paklausiau: „Ką mes čia veikiame? Ką naujo parašysime? Juk karas toks pat, koks buvo prieš metus, keičiasi tik vardai, pavardės.“ Atrodė, visiška kvailystė rizikuoti dėl to, kas čia, Lietuvoje, vargu ar bus dar kam nors įdomu, nes dėmesys šitam karui išblėsęs. Bet grįžti namo ir imi galvoti: bliamba, ką aš čia veikiu, kokios nesąmonės tie embrionai ir alkoholio draudimai...

Knygoje jūs vienintelis herojus, kuris bijo. Negi kiti praranda tą jausmą?

Karo korespondentai ar kariai, daug mėnesių esantys fronte, tikrai nebeturi baimės, jaučiasi neperšaunami. Aš ir pats tai pajutau: atvažiuoji į frontą ryte, o po pietų jau pamiršti baimę, nors esi zonoje, kurią bet kada gali apšaudyti. Baimė egzistuoja, kol patenki į tą vietą, pamatai, kaip atrodo jos erdvė, kur galėsi slėptis, supranti, kaip girdisi šūviai. O kuo toliau esi nuo fronto, tuo ta baimė didėja, tuo labiau spengia galvoje. Supratau ir dar vieną dalyką: kuo daugiau žinai, kaip tai atrodys, tuo anksčiau apima panika. Pastarosios savo kelionės pradėjau bijoti turbūt tą pačią dieną, kai sugalvojau važiuoti...

Kulkos – labai banalu, atrodo visai ne taip, kaip filmuose. Tiesiog eini, eini ir krinti.

Neperšaunamų nėra. Kulkos – labai banalu, atrodo visai ne taip, kaip filmuose. Tiesiog eini, eini ir krinti. Vienas rusų žurnalistas lipo laiptais ir gavo kulką į pilvą. Viskas labai paprasta. Ir niekam nerūpi, kad gavai, – toks tavo darbas. Šeima, artimieji paverks, ir tiek.

Atsakomybė už sūnų nesulaikė nuo pavojingos kelionės?

Gal aš irgi pasijutau neperšaunamas? Tuomet žmona dar tik laukėsi. Tariausi su ja, bet ji žinojo, už ko teka. Tada maniau, kad ji jaudinasi nuosaikiai. Nors turbūt tik neparodė, kaip išties jaudinasi.

Sūnaus vardas Daumantas – kaip garsiojo partizano?

Taip. Žmonos mergautinė pavardė – Lukšaitė, o mano vienas iš vaikystės herojų (šalia krepšininkų ir Freddie Mercury) buvo Juozas Lukša-Daumantas. Man buvo nesuvokiama, kaip žmogus, radęs meilę Prancūzijoje, ir dar tokią holivudišką, paliko savo moterį ir grįžo ginti valstybės; atrodė – kas gali būti didvyriškiau?

Jūsų knygos pabaiga irgi atrodo labai holivudiška: nuostabi moteris, erdvūs namai, sūnus – ir visa tai per labai trumpą laiką. Kaip pavyko?

Taip susiklostė, nieko nesugalvojau. Ir žmona atsirado natūraliai, neieškojau jos per skelbimus. Beje, prieš dvidešimt metų Šilutėje kartu lankėme meno mokyklą ir ji buvo pati pirma mergina, kuriai parašiau meilės laišką. Paskui ji nustojo su manimi bendrauti. O dabar vėl ją radau, grįžęs vasarą pas tėvus. Įdomu, kad mano meilė iš naujo užgimė Aušvice, kai abu keliavome į Lenkiją.

Kuprinę išpakavote ar vėl ima nerimas?

Daug kas pasikeitė. Psichologas man padėjo suprasti, kad reikia atsikratyti minties apie priklausomybę nuo karo; kad tai, kas atrodė prasminga ir herojiška, yra tik kvaila rizika. Dar vienas išsigelbėjimas – mano dabartinis darbas, tiriamoji žurnalistika. Man ji labai įdomi. Pavyzdžiui, naujausias tyrimas buvo apie narkotikų kontrabandą iš Lietuvos į Naująją Zelandiją ir Australiją – atkapstėme visą schemą. Dabar nebejaučiu didelio poreikio vykti į karo zoną.

O gal ir nebereikia? Pirma jūsų knygos dalis – euforiška, antra – liūdnoka ir šiurpoka. Trečia gali būti visai dramatiška.

Esu parašęs trečią dalį, reportažų iš Marjinkos. Jos atmosfera tikrai nyki: susitaikymas, beprasmybė, alkoholizmas, supratimas, kad viskas tik blogės ir jokios pergalės nebus. Net jei ukrainiečiams pavyks išvyti okupantus, tas susipriešinimas tarp žmonių, neapykanta išliks dešimtmečius. Gal tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Marjinkos ciklas nepateko į knygą. Norėjosi, kad ji baigtųsi viltimi.