K. Helmi: Privalau skleisti pasauliui žinią apie tai, kas vyksta Sirijoje

Ši moteris, pabėgusi iš karo krečiamos gimtinės, patyrusi artimųjų ir bendražygių netekčių, iš arti mačiusi karo siaubą, jau keletą metų gyvena Turkijoje ir dirba prie britų finansuojamo projekto, kuris remia pogrindinius Sirijos moterų tinklus.

– Gal galite papasakoti apie savo gyvenimą Sirijoje?

– Gyvenau netoli Damasko. Mano tėtis dirbo tarptautiniame oro uoste, mama buvo mokytoja. Aš studijavau Damasko universitete anglų kalbą, kaip magistrantūros specializaciją pasirinkau vertimą. Universitetą baigiau prieš pat prasidedant revoliucijai. Daugelis nežino, kodėl prasidėjo revoliucija Sirijoje. Iš tiesų mes siekėme fundamentalių žmogaus teisių: sąžinės, spaudos, žodžio laisvės, nes daugiau nei 50 metų gyvenome priespaudos sąlygomis. B. al Assado tėvas valdė Siriją daugiau nei 40 metų. Žmonės dėl įsitikinimų buvo sodinami į kalėjimus, o ten patekusių likimas nebuvo žinomas niekam. Kai valdžią perėmė sūnus, kuris buvo studijavęs Jungtinėje Karalystėje, tikėjomės, kad jis bus atviresnis permainoms, pagarbiau elgsis su žmonėmis.

Daugelis nežino, kodėl prasidėjo revoliucija Sirijoje. Iš tiesų mes siekėme fundamentalių žmogaus teisių: sąžinės, spaudos, žodžio laisvės.

Bet teko labai nusivilti. Per jo valdymo dešimtmetį visapusiška priespauda tik sustiprėjo, ėmė prastėti ir ekonominis šalies gyvenimas. Tuo metu aplinkinėse šalyse prasidėjo Arabų pavasaris, revoliucijos. Mes visi buvome pakylėti, laukėme permainų ir savo šalyje, pradėjome organizuoti demonstracijas, ėjome į gatves. Prisijungiau prie savo gimtojo miesto moterų aktyvisčių grupės. Tačiau B. al Assado režimas suėmė daugumą judėjimo aktyvistų, jų lyderių; jie tebėra įkalinti iki šiol, galbūt daugelio jau nebėra tarp gyvųjų.

Po šių areštų mažiau išsilavinę, agresyvesni žmonės ėmė priešintis vyriausybės pajėgoms. Būtent nuo to momento valdžia ėmė naudoti prievartą nesivaržydama.

– Kokie buvo moterų aktyvisčių tikslai iš pradžių ir kaip jie pasikeitė dabar?

– Veiklą pradėjome organizuodamos demonstracijas: reikalavome demokratijos, žmogaus teisių, galimybės moterims dalyvauti savivaldoje. Paskui nutarėme globoti šeimas, dėl režimo veiksmų netekusias artimųjų: rūpinomės emocine ir socialine parama, mokėme žmones, kaip teikti socialinę ir psichologinę paramą. Padėčiai blogėjant ėmėme organizuoti medicininius, sveikatos kursus. Mes susiskirstėme grupelėmis po 10 merginų. Reikalingų žinių semdavomės nuvykusios į Damaską, kiekviena turėjome įsipareigojimą apmokyti dar po 10 merginų. Taip mes švietėme žmones.

Kai 2012 m. rugpjūtį režimo pajėgos įžengė į mano gimtąjį miestą, prasidėjo masinės žudynės: kariai tiesiog įsiverždavo į namus ir žudydavo visus iš eilės. Galite įsivaizduoti, kokie įbauginti jautėsi žmonės. Psichologinė ir socialinė parama, kokią teikėme anksčiau, pasidarė tiesiog neefektyvi ir neprasminga. Kaip galima padėti žmogui, kuris neteko visos savo šeimos? Pradėjome organizuoti pirmosios pagalbos kursus, kad žmonės mokėtų, pavyzdžiui, sustabdyti kraujavimą, suteikti kitą pagalbą. Miestas buvo apsuptas režimo tankų, todėl mes slapčia prasmukdavome į Damaską įsigyti medikamentų.

– Tačiau turėjote savo veiklą nutraukti ir bėgti?

– Taip, po dviejų mėnesių apsiausties turėjome palikti gimtąjį miestą. Jie ne tik žudė, suiminėjo gyventojus, bet ir prievartavo moteris. Iš mieste buvusių 250 tūkst. žmonių teliko apie 8 tūkst., jie irgi buvo terorizuojami. Ten žuvo mano dėdė ir du jo vaikai. Miestas buvo bombarduojamas, griaunamas visais ginklais, nuo žemės ir iš dangaus, kol buvo sulygintas su žeme. Tačiau pažeidžiamiausi šiame konflikte buvo ir tebėra moterys ir vaikai.

Vienas iš režimo būdų susidoroti su patekusiomis į kalėjimus aktyvistėmis – jų prievartavimas. Mūsų kultūroje egzistuoja moterų nužudymas praradus garbę. Taigi, tų moterų, kurios pakliūva į kalėjimus ir ten yra išprievartaujamos, šeimoms, vietos supratimu, užtraukiama gėda. Paleistas iš kalėjimų, jas dažnai nužudo jų artimieji. Toks elgesys su moterimis yra efektyvus režimo ginklas. Tai didžiulė problema tarp žmonių, neturinčių jokio išsilavinimo. Mums labai svarbi šių žmonių edukacija, tačiau tai itin sudėtinga – ypač dabar.

Net iki revoliucijos aš turėjau teisę kalbėti, dirbti, rodyti veidą. Dabar Siriją užplūdę radikalai tiesiog žudo tokias moteris. Aktyvistai susiduria ir su režimo, ir su ISIS grėsme. Visi, kas gali, bėga, bet sudėtingiausia tiems, kurie turi vaikų.

Net iki revoliucijos aš turėjau teisę kalbėti, dirbti, rodyti veidą. Dabar Siriją užplūdę radikalai tiesiog žudo tokias moteris.

Aš sugebėjau ištrūkti iš karo sūkurio, tačiau daugybė žmonių gyvena kažkur po atviru dangumi negalėdami net nusiplauti rankų. Daugelis neturi nieko, nes kai kurie išbėgo iš namų taip, kaip stovi. Labai skaudu, kai mus įvairių šalių televizijos rodo kaip teroristus ir radikalus. Manau, didžioji problema yra komunikacija. Pabėgėliai atvyksta į įvairias šalis ir iškart iškyla kalbos barjeras. Man atrodo, jei žmonės sužinotų asmenines jų istorijas, kodėl ir kaip jie atvyko, ledai būtų pralaužti.

– Jūs pati gyvenate Turkijoje. Kaip ten jaučiatės?

– Daugybė pabėgėlių iš Sirijos glaudžiasi Turkijoje. Mūsų ten – apie 3 mln. Tačiau toje šalyje mes neturime pabėgėlių statuso. Susiduriame su priešiškumu, nes žmonės mano, kad atimame iš jų darbo vietas. Daugelis stengiasi pasipelnyti sirų sąskaita, pavyzdžiui, nuomodami brangiau nei vietiniams būstą. Vietiniai turi susidarę stereotipą, kad pabėgėliai iš Sirijos – turtingi. Visuomenė nėra itin draugiška. Antai sirai leidžia vaikus į turkiškas mokyklas. Jie susiduria ne tik su kalbos barjeru, bet ir patyčiomis. Tačiau nenoriu pasakyti, kad turkų vaikai blogi, – jie taip elgiasi, nes suvokia sirus kaip svetimus, nieko apie juos nežino. O juk abipusis dialogas – labai svarbi integracijos sąlyga.

– Gal galite papasakoti apie savo šeimą?

– Mano tėvai kartu su manimi prieš porą metų atvyko į Turkiją. Abu jie pensinio amžiaus ir Turkijoje neranda jokio darbo. Tiesa, šioje šalyje dar glaudžiasi du mano broliai ir sesuo. Kita sesuo gyvena Libane, jos nemačiau jau ketverius metus. Žinau, kad ji augina dvi dukreles, bet jas pažįstu tik iš nuotraukų. Dar yra brolis: jis buvo suimtas 2012 m. gegužę ir įkalintas viename iš režimo kalėjimų. Nuo to laiko neturiu apie jį jokių žinių, net nežinau, ar tebėra gyvas.

– Ar turite svajonių? Kokios jos?

– Svajoju kada nors sugrįžti į gimtinę. Dar noriu, kad žmonės suprastų, jog nesame teroristai. Tiesiog norime taikos savo žemėje, kaip ir visi likusio pasaulio žmonės. Kai prisijungiau prie revoliucijos, tikėjau, kad situacija Sirijoje pagerės, kad žmonės turės daugiau laisvių. Dabar tenoriu, kad pagaliau liautųsi kariniai veiksmai ir nustotų žūti žmonės. Aš praradau namus, daug artimųjų ir draugų. Kol B. al Assadas padedamas rusų aviacijos bombarduoja šalį, tol žūsta civiliai. Svajoju, kad virš visos Sirijos būtų paskelbta neskraidymo zona.

– Kalbate apie svajones, susijusias su tėvyne. Ar turite savo šeimą? Ar įmanoma moteriai, vykdančiai visuomeninę veiklą, tokiomis sąlygomis turėti asmeninį gyvenimą?

– Yra aktyvisčių, turinčių šeimas, tačiau kažin ar galėčiau tiek laiko skirti visuomeninei veiklai, jei nebūčiau vieniša. Neslėpsiu, esu labai traumuota patirčių ir išgyvenimų ir neturiu laiko rūpintis net savimi. Nors širdyje viliuosi, kad ateis ir mano laikas, kai turėsiu šeimą ir asmeninį gyvenimą.

– Esate žmogaus teisių aktyvistė, jums rūpi moterų padėtis, tačiau pati ryšite skarą. Kodėl?

– Aš – musulmonė ir mes pagal religines nuostatas privalome dengti galvą. Kadangi esu tikinti, jų paisau. Tai mano identiteto dalis, taip aš save suvokiu. Jeigu nutarčiau nusirišti skarą, galėčiau tai padaryti, bet dabar to nenoriu. Kai kurios moterys prasidėjus revoliucijai kaip protesto ženklą liovėsi nešioti galvos apdangalus. Įdomu, kad taip elgėsi tos, kurios buvo kilusios iš labai patriarchalinių šeimų, kuriose neturėjo jokios sprendimo teisės, jautėsi tarsi kalėjime. Norėdamos daugiau laisvių, jos taip išreiškė savo protestą. Tačiau Sirija buvo labai daugiatautė ir daugiakultūrė, ne visos moterys ir iki revoliucijos ryšėjo skaras.

– Kas jums teikia stiprybės?

– Svajonės, kurias puoselėjau prasidėjus revoliucijai. Mes su bendražygiais turėjome daug vilčių pakeisti Siriją, dėl šio tikslo dirbome. Dabar dauguma iš mūsų yra žuvę. Nepalūžtu, nes suprantu, kad turiu tęsti mūsų darbus. Negaliu sustoti, nes daug žmonių dėl šio tikslo paaukojo savo gyvybę, kiti iki šiol kenčia kalėjimuose ir apie jų likimą nežinome nieko. Negaliu sustoti dėl kartos, kuri dar tik auga. Privalau skleisti pasauliui žinią apie tai, kas vyksta Sirijoje.