Drabužių kūrėja Diana Vapsvė: „Esu savamokslė, tačiau tokia, kuri galva pramuš, jei užsibrėš ką nors pasiekti“

Rytas. „Nėra didesnio vidinio komforto, kaip anksti rytais neskubant gerti kavą. Įsivaizduokite: visą gyvenimą lėkiau lėkiau lėkiau... Rytai, kas penkias minutes žvilgčiojant į laikrodį, paprastai baigdavosi puodeliu atšalusios kavos (nes prieš tai skubėdavau susitvarkyti, kad deramai atrodydama išlėkčiau į darbą) ir prakąstu saldainiu. Šiandien viskas kitaip. Turiu vienintelį atsakymą į klausimą, kas yra jaukūs namai: tai – galimybė pabusti vos saulei prašvitus, kai vyras su dukra dar miega, užsikaisti kavos ir bent pusvalandį pasvajoti. Būtinai prie lango su dideliu vaizdu į miestą. Tos vienatvės akimirkos, besibaigiančios su namiškių pasirodymu virtuvėje, yra tokios brangios, kaip geras geros dienos užtaisas. O po darbo – ilgai trunkanti vakarienė, plepant ir neskubant nuo stalo nunešti indų.“

Interjeras. „Baltos sienos – vienintelis kriterijus, būtinas jaukiems namams kurti. Jos garantuoja ramybę. Šią sustiprina „Rosso Nobile“ vynuogių namų kvepalai. Kiek teko nuomotis gyvenamąsias erdves, jose niekada nebuvo baltų sienų. Ir štai svajonė išsipildė. Prie jų maloniai akiai dera juodi baldai, tiesa, šių neturi būti per daug, nes vienas kitas tamsus niuansas – ir iškart sukuriamas slogus įspūdis. Stalas – irgi baltas: tik prie tokio sėdėdama jaučiu įkvėpimą, kai piešiu eskizus, ant tokio man skaniausiai atrodo patiektas maistas. Tačiau indus renkuosi... juodus. Skirtingai nei daugeliui kitų žmonių, juodose lėkštėse esantis maistas atrodo estetiškiausiai.

Nemėgstu daiktų – išskyrus kavos aparatą, kelias gėlių vazas, vieną kitą suvenyrą... Viskas suslėpta spintelėse. Nei kavos staliuko, nei kilimo... Didžiausia palaima – basomis vaikščioti medinėmis grindimis.“

Man visai ne gėda pasakyti, kad nesu baigusi jokių studijų, juo labiau mados ir dizaino, esu visiška savamokslė, tačiau tokia, kuri galva pramuš, jei tik užsibrėš ką nors pasiekti.

Industrija. „Modeliuodama drabužius ir jau įkūrusi keturis butikus, niekada savęs nelaikiau mados dizainere ir neturiu net pretenzijų ja būti. Esu drabužių verslininkė, kuri mėgina pagauti, ko gi reikia šiuolaikinei Lietuvos moteriai. Daugelis drabužių kūrėjų reklamiškai teigia, kad jie su malonumu dėvėtų kiekvieną savo kolekcijos modelį. O aš drąsiai sakau, kad nesusitapatinu su kiekvienu savo gaminiu ir toli gražu ne viską, ką sukuriu, galiu pritaikyti sau. Nors ir kaip to norėčiau. Juk esu toli nuo klasikinio moters sudėjimo: neaukšto ūgio, smulki...

Man visai ne gėda pasakyti, kad nesu baigusi jokių studijų, juo labiau mados ir dizaino, esu visiška savamokslė, tačiau tokia, kuri galva pramuš, jei tik užsibrėš ką nors pasiekti. Čia jau veikia buvusios sportininkės charakteris (prieš gerą dešimtmetį Diana kultivavo dziudo ir sambo imtynes, yra sambo pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtoja, aut. past.). Taigi atėjau iš pasaulio, kur mada ir stilius atrodė kaip kosmosas. Šiandien nebijau savęs vadinti amatininke, kurios veikla peraugo į drabužių verslą.“

Pirkinys. „Pirmas susidūrimas su įdomiais, neįprastų konstrukcijų gaminiais įvyko bemaž prieš dešimt metų, kai Italijoje įsigijau originalias kelnes pažemintu klynu. Ši tendencija Lietuvoje tada buvo vos vos prasidėjusi, tad tos kelnės atkreipdavo daugelio dėmesį, o mane priversdavo šiek tiek suglumti. Tačiau tai buvo pirkinys, nuo kurio prasidėjo stiliaus paieškos, nes iki tol nuo ryto iki vakaro aš, kaip didelės įmonės administratorė, nesiskirdavau su klasikiniu biuro darbuotojos kostiumėliu.

Kita vertus, tuo periodu, kai sportavau ir pajamos atrodė gana kuklios, turėjau visai kitokius prioritetus: ne kaip gražiai apsirengti, o kaip visavertiškai maitintis ir vasarą atostogauti prie jūros. Laimei, finansiškai tvirtėjau po truputį – neatsitiko taip, kad per vieną dieną būtų užgriuvę milijonai. Tad ir vartojimo kultūrą išsiugdžiau gana nuosaikią. Daiktų alkis, kaip būdinga daugeliui Rytų europiečių, nevirto besaikiu noru įsigyti jų milžinišką kiekį. Kai, gimus dukrai, su vyru atidarėme savo pirmą butiką, pradinė idėja buvo ne milijonas, ne žūtbūtinis siekis tapti garsia dizainere, o noras susikurti širdžiai mielą darbo vietą, kad galėtume atsisakyti samdomojo darbo.“

Etiketės. „Ėmusis drabužių verslo, susidūrusi su audinių ir jų priedų rinka, gerokai pakeičiau požiūrį į vardinius gaminius, tiksliau – jų kainą. Mokėdamas už idėją ir kokybę visada jautiesi oriai, tačiau mokėdamas vien už vardą, logotipą, kurie neretai prasilenkia su kokybe, patiri savotišką apgavystę. Kažin ar drabužiai, aksesuarai laikui bėgant gali tapti relikvijomis. Jų nesu linkusi prilyginti meno kūriniams, todėl manau, kad mada nėra ilgaamžė: vis dėlto ji yra vartojimo objektas, tiesa, greitai senstantis. Pavyzdžiui, dar taip neseniai buvo madingi sportbačiai su raidėmis NB, o šiandien jie jau byloja apie vakarykštę dieną.

Daiktai mano spintoje neužsibūna: atlikusi reviziją, aprengiu visą giminę, pirmiausia abi seseris. Vienas kitas klasikinio stiliaus gaminys gali būti dėvimas kelis sezonus, bet ne ilgiau, pavyzdžiui, kašmyrinis Ramunės Piekautaitės megztukas ar Aušros Haglund kokybiškos odos rankinė. „Dianai liūdna, vadinasi, reikia naujų batų“, – taip mano būseną neretai įvertina vyras ir, žinoma, būna teisus, nes turiu priklausomybę nuo įdomios avalynės, todėl apsipirkimas dažniausiai prasideda ir baigiasi batų parduotuvėmis.“

Nesu gimusi būti ponia ar stiliaus ikona ir prisipažinsiu, kad dėl pernelyg puošnaus aprangos kodo teko atsisakyti dalyvauti ne viename renginyje.

Kasdienybė. „Dabartinė mano veikla įpareigoja vis dažniau rodytis viešumoje, tačiau vadinamasis raudono kilimo sindromas man iš prigimties nebūdingas. Nėra didesnės šventės už kasdienybę. Prisipažinsiu, nemoku vilkėti vakarinės suknelės, nejaukiai jaučiuosi mūvėdama pirštinaites ir rankoje laikydama delninę. Visa tai mane be galo varžo ir neleidžia jaustis savimi, įpareigoja būti tuo, kuo nesu sutverta būti. Taigi nesu gimusi būti ponia ar stiliaus ikona ir prisipažinsiu, kad dėl pernelyg puošnaus aprangos kodo teko atsisakyti dalyvauti ne viename renginyje.

Mano stichija – odinis švarkelis, šilkinė palaidinė, tiesaus silueto ar kiek apsmukę džinsai ir balerinos stiliaus bateliai. Stebiuosi moterimis, kurios likus dar savaitei iki renginio su malonumu pradeda jam ruoštis: perka ar nuomoja sukneles, ieško prie jų derančių batelių, aksesuarų...

Man pasiruošti į vakarėlį pakanka ir valandos. Puošniai apsirengusi pasidarau neatpažįstama savo vyrui: ne kartą jis yra prisipažinęs, kad žiūrėdamas į mane, vilkinčią ilgą suknelę, jaučiasi, tarsi bendrautų su kita moterimi. Kai mudu pradėjome gyventi drauge, vyro stilių pakeičiau labiau nei savąjį. Žinoma, tai buvo susiję su darbovietės pasikeitimu: išėjęs iš didelės prekybos firmos ir pradėjęs dirbti mano ateljė, Virginijus atsisakė klasikinio kostiumo ir ėmė vertinti aukštos kokybės džinsus. Nors jo garderobas nepalyginti mažesnis už manąjį, tačiau kokybe ir etikečių „svoriu“ gerokai lenkia.“