Dvarininkas, užaugintas rokenrolo – išskirtinė Giedriaus Klimkevičiaus istorija ir gyvenimo meilė Kristutė

Giedrius Klimkevičius / Gretos Skaraitienės / BNS nuotrauka
Giedrius Klimkevičius / Gretos Skaraitienės / BNS nuotrauka
Jurga Čekatauskaitė
Šaltinis: Žurnalas „Legendos“
A
A

Šiandien Giedrius KLIMKEVIČIUS – dvaro Šiaurės Lietuvoje valdytojas, o prieš tris dešimtmečius jo kasdienybė priminė nesibaigiantį rokenrolą. Buvęs vilnietis su lengva šypsena pasakoja apie laikus, kai kuriant lietuvišką šou verslą maišėsi dienos ir naktys, draugai ir interesantai.

Jis keliavo kartu su „Roko maršais“, kuriuose pirmąsyk suplevėsavo tautinės vėliavos. Tada muziką vertė verslu: pirmoji privati įrašų kompanija buvusioje Sovietų Sąjungoje, pirmosios legaliai leidžiamos užsienio grupių plokštelės, vėliau – kompaktiniai diskai ir visa šou verslo imperija, apėmusi įrašus, platinimą, grupių vadybą, koncertų, festivalių organizavimą, televizijos projektus... Jis degė, krito, kėlėsi ir vėl eina tolyn. Tik dabar jo imperija – Pakruojo dvaras.

Galima sakyti, kad stovėjote prie nepriklausomos Lietuvos muzikos verslo ištakų. Nors jūsų tėvas, legendinis treneris Algirdas Klimkevičius, neseniai minėjęs savo 90-metį, turbūt tikėjosi, kad sūnus užaugs futbolininkas?

Futbolas mūsų šeimoje ėjo iš kartos į kartą, iš pradžių ten ir pasukau. Bet kažkaip nelipo sportinė aplinka, vis ieškojau kažko kito. Dešimtoje klasėje susipažinau su klavišininku Robertu Griškevičiumi – jis tada grojo „Saulės laikrodyje“, oficialioje Filharmonijos grupėje. Susidraugavome, ir įsipaišiau jiems į pagalbą – mane priėmė nešioti šviesas. Prasidėjo vasaros atostogos, žaisdamas futbolą patyriau traumą, tad išvažiavau su muzikantais į turą – gavau pirmąjį atlyginimą iš šou verslo. Gal 30 ar 40 rublių, atrodė – visai neblogai.

Giedrius – vienas iš „Roko maršo ’88“ organizatorių / Asmeninio albumo nuotrauka
Giedrius – vienas iš „Roko maršo ’88“ organizatorių / Asmeninio albumo nuotrauka

Vėliau prasidėjo bohemiški savaitgaliai „Stikliuose“, kur Romas Zakarevičius maišydavo „Atsuktuvus“, o Vizbaro diskotekose VISI ketvirtuosiuose rūmuose senamiestyje pasikeisdami šokdavo pankai ir metalistai, rinkdavosi Vilniaus bohema. Vizbaro diskotekos buvo ta vieta, kur galėjai kvėpuoti atvira krūtine, kalbėtis apie ką nori, dalytis muzikine informacija. Tokia savotiška oazė sovietmečiu. Šiek tiek prijaučiau pankams, jų laisvės ir anarchijos filosofijai.

Turite nemažai vaikų – septynis. Ir žmonų, regis, turėjote ne vieną...

Turiu vieną tikrą ir mylimiausią –