Šiandien Giedrius KLIMKEVIČIUS – dvaro Šiaurės Lietuvoje valdytojas, o prieš tris dešimtmečius jo kasdienybė priminė nesibaigiantį rokenrolą. Buvęs vilnietis su lengva šypsena pasakoja apie laikus, kai kuriant lietuvišką šou verslą maišėsi dienos ir naktys, draugai ir interesantai.
Jis keliavo kartu su „Roko maršais“, kuriuose pirmąsyk suplevėsavo tautinės vėliavos. Tada muziką vertė verslu: pirmoji privati įrašų kompanija buvusioje Sovietų Sąjungoje, pirmosios legaliai leidžiamos užsienio grupių plokštelės, vėliau – kompaktiniai diskai ir visa šou verslo imperija, apėmusi įrašus, platinimą, grupių vadybą, koncertų, festivalių organizavimą, televizijos projektus... Jis degė, krito, kėlėsi ir vėl eina tolyn. Tik dabar jo imperija – Pakruojo dvaras.
Galima sakyti, kad stovėjote prie nepriklausomos Lietuvos muzikos verslo ištakų. Nors jūsų tėvas, legendinis treneris Algirdas Klimkevičius, neseniai minėjęs savo 90-metį, turbūt tikėjosi, kad sūnus užaugs futbolininkas?
Futbolas mūsų šeimoje ėjo iš kartos į kartą, iš pradžių ten ir pasukau. Bet kažkaip nelipo sportinė aplinka, vis ieškojau kažko kito. Dešimtoje klasėje susipažinau su klavišininku Robertu Griškevičiumi – jis tada grojo „Saulės laikrodyje“, oficialioje Filharmonijos grupėje. Susidraugavome, ir įsipaišiau jiems į pagalbą – mane priėmė nešioti šviesas. Prasidėjo vasaros atostogos, žaisdamas futbolą patyriau traumą, tad išvažiavau su muzikantais į turą – gavau pirmąjį atlyginimą iš šou verslo. Gal 30 ar 40 rublių, atrodė – visai neblogai.