Dvi seserys, arba Iki ir po Barboros

Kitas dvi Žygimantienes galima laikyti ir minėtos jausmų istorijos, ir didžiosios istorijos statistėmis. Juolab viena iš jų mirė aštuoniolikos, kita – sulaukusi trisdešimt aštuonerių ir nepaliko ypatingo pėdsako žemėje. Arba – pasvarstyti apie sunkią moters, nors ir karūnuotos, dalią. Ir vertę visuomenės ir vyro akyse, kai nei mokytumas, nei dosnumas, nei politinės ambicijos neatsveria gimdos ar kiaušidžių defekto, dėl kurio negali išnešioti įpėdinio. Na, ir pasidžiaugti, kad pačios negyvename XVI a.

Nevalia tų laikų matuoti nūdienos matais. Bet reikia bent prisiminti tas dvi princeses, kurių likimas buvo kur kas tipiškesnis nei Barboros... Kalbame apie dvi iš karto, juk Elžbieta ir Kotryna buvo seserys, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Ferdinando I dukros (ir savo vyro antrosios eilės pusseserės, todėl abiem šioms santuokoms reikėjo popiežiaus leidimo).

Mums turbūt irgi skaudu, kad nė viena iš trejeto žmonų nepagimdė karaliui atžalos (ir kad Bona Sforca taip pat neturėjo daugiau sūnų). Visos keturios Jo Didenybę supusios damos tapo Lietuvos ir Lenkijos Valstybės saulėlydžio pranašėmis: su Žygimantu Augustu baigėsi Jogailaičių dinastija. Paskutinis jos atstovas darė viską, kad bent viena jo moteris – geriausia – mylimoji Barbora, bet į pabaigą tiko ir nemylima žmona, ir net jaunutė meilužė – padovanotų įpėdinį. Deja, lūkesčiai buvo bevaisiai.

Bevaikis karalius, karalius be sūnų – visada tragiška figūra. Kaip ir ją supantys personažai.

Bevaikis karalius, karalius be sūnų – visada tragiška figūra. Kaip ir ją supantys personažai. O šita žmogiškoji tragedija dar primena, kad Lietuva visada buvo Europos dalis, neretai – įtakinga ir svarbi, o mūsų valdovai – trokštama partija Europos princesėms. Beje, tame kontekste santuoka su Barbora Radvilaite išties buvo nelygi, kad ir sudaryta iš meilės. Gražuolė našlė kunigaikštienė neprilygo imperatorių ir hercogų dukroms. Tačiau turėjo didelį pranašumą: karalius ją mylėjo. O, jeigu tik ji būtų išnešiojusi kūdikį – vaikas, ypač berniukas, būtų suteikęs jai neatremiamą kozirį ir prieš anytą, ir prieš Lenkijos ponus. Arba bent jei kuri kita Žygimanto sutuoktinė būtų padariusi jį tėvu, turbūt kitoks būtų buvęs ir Lietuvos ir Lenkijos Respublikos likimas.

Pirmoji ir antroji Žygimanto Augusto žmonos ilsisi katedros požemiuose, nors Barboros legenda beveik visai užgožė Elžbietos biografiją. Trečioji, Kotryna, praleidusi Vilniuje dešimtmetį, mirė gimtojoje Austrijoje, sakoma, iki mirties mylėjo sutuoktinį, išsiuntusį ją iš Varšuvos, ir visas iš jo gautas brangenybes testamentu atidavė Žygimanto Augusto seserims. Jauna moteris nepaliko skolų sutuoktinio tėvynei (kitaip nei Bona Sforca, apiplėšusi ją ir išgabenusi į Barį milžiniškus turtus).

Sudegti be pėdsako

Rimti mokslininkai seniai pripažįsta, kad Bona Sforca nenuodijo Barboros. Niekas neteigia, kad anyta buvo sužavėta marčios, bet valdinga ir ambicinga italų kunigaikštytė išvis mylėjo vos kelis žmones: sūnų, kurį visomis išgalėmis lepino ir kuriuo drauge negailestingai manipuliavo; ir galbūt pirmagimę Izabelę. Kitos trys dukros tebuvo menkavertis balastas, dominęs motiną kaip įrankis dinastijos reikalams tvarkyti, o paskutinis sūnus, gimęs per anksti, išgyveno vos vieną dieną.

Sunku tikėtis, kad tokia moteris būtų atidavusi širdį svetimšalei, kuri galėjo sumažinti jos įtaką sūnui. Juolab italė Sforca nemėgo austrų Habsburgų. O ir Žygimantui Augustui buvo išrinkusi kitą nuotaką – protingą ir žavią Margaritą Prancūzę. Tačiau su Habsburgais norėjo susigiminiuoti Žygimantas Senasis. Sūnus, vos atšventęs šeštąjį gimtadienį, buvo sužadėtas su Elžbieta, kuriai nebuvo nė metų.

Bent jau formaliai Bona nusileido vyro valiai. Ir visus penkiolika metų iki vestuvių stengėsi suardyti būsimą santuoką. Tačiau berniukas norėjo vesti. Jis nebuvo matęs sužadėtinės, bet visus tuos metus jiedu susirašinėjo, be to, sosto įpėdiniui buvo parodytas Luco Cranacho jaunesniojo tapytas portretas; o ir gandai tvirtino: princesė apdovanota įstabiu grožiu.

Pirmasis poros susitikimas 1543 m. gegužės 5 d. Krokuvoje nenuvylė. Jaunikis vilkėjo sidabriniais apdarais, nuotaka – auksine suknele. Tą pačią dieną Vavelio katedroje įvyko prabangios sutuoktuvės ir Elžbieta buvo karūnuota. (Paskutiniai Jogailaičiai Žečpospolitą valdė dviese: Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi buvo ir tėvas Žygimantas Senasis, ir sūnus Žygimantas Augustas). Abu titulus gavo ir Elžbieta, o Bonai reikėjo tenkintis Senosios karalienės titulu.

Jaunasis Žygimantas, kurį meilės paslapčių mokė patyrusios Bonos rūmų damos, greitai nusivylė jaunute, drovia ir nepatyrusia žmona.

Princesės Dianos ir princo Charleso vedybos nebuvo laimingos. Tačiau Žygimanto Augusto ir Elžbietos šeimyninė laimė truko dar trumpiau – gal porą savaičių, kol baigėsi ilgos vestuvių iškilmės. Jaunasis Žygimantas, kurį meilės paslapčių mokė patyrusios Bonos rūmų damos, greitai nusivylė jaunute, drovia ir nepatyrusia žmona. Karaliui reikėjo goslios, kūno malonumus mėgstančios moters, o ne trapios asketės, religingos, mokslingos ir... neseksualios. O dar paaiškėjo, kad Elžbieta serga sunkia epilepsijos forma.

Jauna moteris negalėjo pastoti. Priepuoliai gąsdino vyrą ir jis vėl grįžo į Bonos damų kambarius. Blogiausia, kad Elžbieta nekalbėjo lenkiškai, taigi net jos protas, išlavintas humanisto Veliaus, negalėjo padaryti įspūdžio rūmuose. (Greičiausiai specialiai nebuvo mokoma vyro kalbos – karalienei reikėjo vertėjo ir Habsburgai gavo progą įtaisyti Lenkijos ir Lietuvos dvare šnipą.)

Ją palaikė tik uošvis Žygimantas Senasis ir kai kurie lenkų aristokratai: jie užjautė švelnią, niekieno nemylimą karalienę. O tikroji jos vertė rūmuose paaiškėjo, kai vos du mėnesiai po vedybų Krokuvoje kilo maro epidemija. Žygimantas Augustas su turtinga svita, kurioje buvo ir lengvo būdo damų, išvyko į Vilnių. Netrukus išvažiavo ir Bona su Žygimantu Senuoju – Elžbieta liko beveik viena mieste, kuriame kasdien mirdavo dešimtys žmonių. Tačiau pati nesusirgo.

Gerus metus ji gyveno tai vienoje, tai kitoje Lenkijos pilyje, o jos vyras įsikūrė Vilniuje ir, sakoma, jau tuomet užmezgė romaną su Barbora... 1544 m. rudenį karalienė atvyko į Lietuvą ir kurį laiką šita santuoka atrodė bemaž padoriai. (Pasistengti reikėjo pirmiausia dėl uošvių: Habsburgams netrūko princesių – Ferdinandas I ir jo žmona karalienė Ona turėjo penkiolika vaikų, bet ignoruoti vieną iš jų buvo įžeidimas. O ir Elžbieta laikyta tėvų numylėtine.)

Žygimanto Augusto garbei reikia pasakyti, kad jis ieškojo pagalbos žmonai: mėgino gauti Anglijos monarcho karūnavimo žiedą – tikėta, kad šis amuletas, pašventintas paties popiežiaus, gali įveikti bet kokią ligą, prašė uošvio atsiųsti asmeninį gydytoją. Išties nepadoru būtų buvę skaičiuoti žmonos kraitį, kaip tik tuomet atvežtą iš Austrijos, ir ramiai ją marinti. Deja, stebuklas nepadėjo – 1545 m. birželio 15 d. devyniolikmetė Elžbieta nebeatsigavo po ypač sunkaus priepuolio.

Antras bandymas

Pirmosios žmonos liga stipriai išgąsdino Žygimantą Augustą, kuris ir taip buvo gana prietaringas ir linkęs į afektą. Ką patvirtina ir Jo Didenybės reakcija į mago Tvardausko mėginimą iškviesti mylimosios Barboros vėlę; o ir viena iš paskutinių jo meilužių Barbara Giżanka buvo kaip du vandens lašai panaši į Barborą Radvilaitę.

Nenuostabu, kad jis kategoriškai spyrėsi apvesdinamas trečią kartą, juolab netiko peršama kandidatūra: Kotryna Habsburgaitė buvo velionės Elžbietos tikra sesuo. Ir – našlė. Kaip buvo priimta, dešimties ją sužiedavo su bendraamžiu Mantujos hercogu Francesco Gonzaga. Šia santuoka Austrija siekė įtvirtinti savo įtaką Italijos šiaurėje – Bona, nepasitikėdama Habsburgais, buvo teisi.

Pora susituokė 1549 m., bet kartu praleido vos kelis mėnesius – hercogas paskendo Komo ežere. Jaunoji našlė grįžo į gimtinę ir į nuotakų rinką – po Europos rūmus ir pilis atkakliai skleista žinia, kad Kotryna ir Francesco nepatyrė kūniškos meilės, taigi jaunoji – nebrokuota prekė. O galiausiai tėvas imperatorius nusprendė Kotrynos rankomis įgyvendinti tai, ko nepavyko Elžbietai.

Na, ir kas, kad ir jaunikis, ir nuotaka stojo prieš. Žygimanto Augusto argumentai buvo aiškūs: nuodėmė vesti žmonos seserį, pusseserę ir, apskritai – o kas, jei ji bus tokia pati ligota ir nepatraukli, kaip ir vyresnėlė?! Tiziano nutapė gražų princesės portretą? Karalius nebebuvo toks naivus, kad būtų tikėjęs dailininkais... O Kotryna – Kotryna kaltino Žygimantą Augustą dėl sesers mirties.

Prireikė dvejų metų, kad jaunikis pasakytų „taip“. Ir tai imperatorius kreipėsi į Mikalojų Radvilą Juodąjį prašydamas paveikti karalių (ir pagrasino ištekinsiąs kurią nors dukrą už Rusijos caraičio, kas kategoriškai kirtosi su Lenkijos interesais). Barboros brolio žodis ir imperatoriaus šantažas įtikino Žygimantą, kad nėra geresnės kandidatės į karalienės. O ir kraitį Habsburgai siūlė neblogą.

Šita Habsburgaitė buvo ambicinga, mėgo politikuoti, kalbėjo itališkai ir galėjo bendrauti su anyta ir jos svita, ir siekė kuo didesnės įtakos rūmuose.

Karalius neklydo – gyvenime princesė pasirodė mažesnė ir tuklesnė nei portrete. Kitaip nei vyresnioji sesuo, šita Habsburgaitė buvo ambicinga, mėgo politikuoti, kalbėjo itališkai ir galėjo bendrauti su anyta ir jos svita, ir siekė kuo didesnės įtakos rūmuose. Sutuoktinis buvo pasirengęs susitaikyti su viskuo – net šnipinėjimu Habsburgų naudai – jei tik žmona pagimdys kūdikį. Bet ji vis nepajėgė išnešioti. Ir irgi pradėjo sirgti, o Žygimantui Augustui visur vaidenosi epilepsija.

Pora, kurią saistė viltis susilaukti įpėdinio, tolo vienas nuo kito. Karalienė gyveno tai Gardine, tai Vilniuje, kur jai draugiją palaikė Žygimanto Augusto seserys, o pats karalius dar tikėjosi rasti sveiką, vaisingą moteriškę ir rūpinosi anuliuoti santuoką. Argumentai vyriškai tiesmuki: Kotryna – jo pirmosios žmonos sesuo, jo giminaitė, nekentė Lenkijos, neva dėl savo kaltės prarado kūdikį, o dėl epilepsijos jis jaučiąs jai fizinį pasibjaurėjimą. Tačiau jie neįtikino popiežiaus Pijaus IV.

1564 m. Šventosios Romos imperijos imperatoriumi tapęs Kotrynos brolis Maksimilianas II irgi stengėsi arba sutaikyti seserį su vyru, arba padėti jai grįžti į Austriją. Bet Žygimantas Augustas nenorėjo jos išleisti: tokia žmona – nereikalinga, tačiau neramu, kad Habsburgų rūmuose sustiprės antilenkiškos nuotaikos. Galiausiai po ilgų derybų Kotryna išvyko į Vieną, tačiau čia jos niekas nelaukė – neva ji kalta dėl žlugusios santuokos.

Skyrybų Žygimantas Augustas negavo net tada, kai pareiškė kategoriškai atsisakąs gyventi su žmona ir sutinkąs tapti vienuoliu, jei tik tai padėtų atsikratyti santuokos pančių. Jis net nurodė, kur Kotryna turėtų apsigyventi, jei sugalvotų grįžti į Lenkiją, – be abejonės, ne tuose pačiuose rūmuose su vyru.

Likusi be namų Kotryna paskutinius penkerius gyvenimo metus praleido Lince. Bevaikė karalienė gyveno kaip našlė, ištisas dienas skaitė Bibliją ir kitas religines knygas, dosniai aukojo labdarai. Augino gydomąsias žoleles, pati gamino vaistus. Susirašinėjo su vyru ir vis dar troško grįžti į Lenkiją. Ko, be abejonės, nenorėjo Žygimantas Augustas, skyręs jai ir jos 50 žmonių svitai neblogą išlaikymą – 28 000 guldenų per metus. Kaip jau sakėme, testamente ji atsiprašė Žygimanto Augusto, o didžiąją dalį turto paliko labdarai. Karalienė, taip ir neatlikusi savos pareigos Abiejų Tautų Respublikai, palaidota Šventojo Florijono vienuolyne.

Žygimantas Augustas, penkiasdešimt vienų Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, trečiąkart liko našlys. Niekas nė neįtarė, kad pačiam monarchui buvo likę vos keturi mėnesiai. Neįkainojami turtai, kurių didžiąją dalį buvo palikęs valstybei, jam mirus akimirksniu buvo išgrobstyti, paskutinė meilužė Barbara Giżanka, tikinusi, kad karalius – jos dukters tėvas, greitai ištekėjo už kunigaikščio Woronieckio, mistinė Žygimanto Augusto dukra dingo istorijos miglose. Galiausiai ilgiems metams iš žemėlapio išnyko ir Lietuvos bei Lenkijos valstybės. Išliko tik Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės legenda, kurioje austrų princesėms teko statisčių vaidmenys.