Dygliuotas menas: Jennifer Maestre ir jos pieštukų manija

Jei kas nors šios amerikietės paklaustų, ką ji imtų į negyvenamą salą, moteris turbūt pirmiausia panorėtų centnerio pieštukų, o tik vėliau pagalvotų apie tokius menkniekius, kaip degtukai ar skystis nuo uodų. Maestre – tikra pieštukų maniakė. Vaikystėje Jennifer tiesiog patiko jų glotnūs šonai ir spalvos, jų kvapas, patiko žiūrėti, kaip blizga grafitas; pieštukai keliaudavo į šiukšliadėžę tik tada, kai iš jų beveik nieko nelikdavo. O dabar pieštukai – Maestre darbas, jos duona kasdieninė. Bet susižavėjimas jais niekur nedingo: „Man jie atrodo nepaprastai įkvepiantys ir linksmi, kelia norą dirbti. Tai kaip apsėdimas. Gal dėl to, kad studijoje jų turiu milijoną. Juokingiausia, kad kai reikia ką nors parašyti, niekada nerandu – kuo.“

Maestre kuria juvelyriką ir mažųjų formų skulptūrą. Na, tiesiog taip sakyti patogu: moters technika tokia unikali, kad nelabai aišku, kaip ją vadinti.

Maestre kuria juvelyriką ir mažųjų formų skulptūrą. Na, tiesiog taip sakyti patogu: moters technika tokia unikali, kad nelabai aišku, kaip ją vadinti. Dėl to paties neaiškumo ir Jennifer kuklinasi: neva ji – tik savamokslė, sugalvojusi žaisti su pieštukais. Iš tiesų Maestre mama, menininkė, dukrą nuo mažens mokė piešimo, tapybos, batikos, šilkografijos ir kitų technikų. Vėliau mergina truputį blaškėsi tarp dailės ir ekonomikos mokslų. O tvirtai nusprendė, ko nori, tik sulaukusi keturiasdešimties ir baigusi Masačusetso meno koledžą. Tiesa, specializacija buvo stiklas, tad Maestre lyg ir nemeluoja vadindama save savamoksle: darbo su pieštukais nebuvo mokyklos programoje.

Tačiau pradėti turbūt reiktų ne nuo pieštukų, o nuo jūrų ežių. Jie – dar vienas Maestre apsėdimas. Tie sutvėrimai jai atrodo tobuli – ir kaip forma, ir kaip daiktas, kuris moka kutenti nervus. Anot menininkės, jūrų ežiai pavojingi, bet labai gražūs, juos maga paglostyti, nepaisant to, kad pasekmės būna skaudžios. Nuostabiausia yra ta įtampa, kuri atsiranda tarp dyglių traukos ir žinojimo, kad jie – aštrūs, tarp aistros ir jos nuoslūgio.

„Iš pradžių buvo idėja sukurti dėžutę, turinčią paslaptį – slaptą skyrelį, kuriame saugomas perlas. Norėjau, kad ji būtų iš sidabro, jūrų ežio formos. Tam, kad žmogus atidarytų dėžutę ir rastų jos slaptavietę, jis turėtų spustelti vieną iš daugybės ežio dyglių. Galvojau apie skulptūrinę formą, kurią būtinai norėtųsi liesti, kuri sietųsi su pavojumi, bet būtų nerealiai graži.“

Maestre skulptūros pradžioje buvo tikrai pavojingos, nes menininkė pasirinko vinis. Šimtai jų, styrančių smaigaliais į viršų, atrodė kaip ežiukai, bet noras liestis prie jų, juolab spaudyti galėjo kilti tik jogui, ir tai – pažengusiam. O ir pati Maestre nebuvo sadomazochistė: jai greitai nusibodo sudraskytos rankos ir subadyti pirštai. Be to, vinys, net padažytos, buvo toli nuo jos vizijos. Menininkė ėmė eksperimentuoti su kitais daiktais, nors truputį panašiais į dyglius, ir galiausiai prisiminė savo draugus pieštukus. O paskui ėmė laužyti galvą, kaip juos sutvirtinti ir apsaugoti.

Šiandien ji naudoja techniką, kurią pati vadina „pejotlio dygsniais“. Maestre neslepia metodo subtilybių, nes tik beprotis sumanytų jį nugvelbti ar bent jau išmėginti. Nors tokias skulptūrėles galėtų daryti bet kas, jei tik būtų kantrus kaip krikščionių kankinys. Koks procesas? Pieštukas supjaustomas į 2,5 cm ilgio gabaliukus. Kiekvienas jų paverčiamas pieštuku liliputu: vienas galas nušlifuojamas, kitas – tvarkingai nusmailinamas (pamėginkite padrožti tokį trumpą kotelį). Paskui pieštukas perduriamas – netoli šlifuoto galo skersai pragręžiama skylutė (irgi galite pamėginti, kad įsitikintumėte, jog medis būtinai skils). Taip paruošus kelis šimtus pieštukų, prasideda linksmoji dalis. Imami adata, storas siūlas, ir mažieji pieštukai veriami kaip biseris. Tada reikia iš jų sukurti skulptūrą ir padengti ją epoksidine derva, kad vaizdas būtų prekinis, o kūriniai – tvirti ir ilgaamžiai. Belieka pridurti, kad vidutinio dydžio skulptūrai reikia apie 4000 apdorotų pieštukų dalių... Autorė dūsauja, kad mielai susirastų paprastesnę, ne tiek laiko atimančią veiklą, bet, matyt, turi talentą pritraukti krapštukiškus darbus.

Iš pieštukų Maestre turbūt padarytų net dviratį, tik kol kas apsiriboja smulkesnėmis formomis.

Iš pieštukų Maestre turbūt padarytų net dviratį, tik kol kas apsiriboja smulkesnėmis formomis. Be skulptūrų, kuria seges, auskarus, pakabučius, puodelius, arbatinukus. Mažieji jos darbai gal ne tokie žavūs, kaip „ežiukai“, bet turi savo pliusų: pavyzdžiui, žmonės retai kada suvokia, kad jie – iš pieštukų, nes šie supjaustomi tokiais plonais griežinėliais, lyg būtų itališkas kumpis...

Menininkė vengia viešumos, o gal neturi jai laiko. Kad ir kaip būtų, lengviau sužinoti, kokių firmų pieštukus ji mėgsta smulkinti, nei patenkinti smalsumą, kaip gyvena, ar turi šeimą. Net visažinė enciklopedija nesugeba išsiaiškinti, kokiame mieste ieškoti dailininkės, pasitenkina tuo, kad tai – kažkur Masačusetse.

Maestre išties gyvena toli nuo didžiųjų meno centrų, bet nėra jokia autsaiderė: ji rengia parodas visame pasaulyje, ne kartą buvo rinkta Metų dailininke, yra gavusi daug apdovanojimų. O jos kūrinių galima įsigyti labai konkrečioje vietoje – Kembridžo (Masačusetso valstijoje) Mobilia Gallery. 1999 m. ši galerija kažkokioje mugėje nupirko pirmąją Maestre skulptūrą ir pasisiūlė jai atstovauti. Tada menininkė pamanė, kad tie rimti ponai juokauja, bet dabar viskas atrodo kitaip. Mobilia Gallery šiandien turi išskirtines teises į jos kūrybą ir gauna iš to svaigius procentus, nes į galeriją iš viso pasaulio plaukia laiškai, kurių autoriai nori dygliuoto Maestre meno.