Edmundui Kučinskui – 70: apie tarakonus dideliais ūsais, gyvenimo pokyčius ir 8-erių sūnų

„Džiaugiuosi šia diena ir tuo, ką turiu dabar“, – patikino Edmundas Kučinskas.

Jau beveik 50 metų scenoje praleidęs dainininkas per įspūdingą karjerą išleido 15 solinių albumų, leidosi į avantiūras dalyvauti muzikiniuose projektuose ir vedė televizijos laidas.

Portalui Žmonės.lt jubiliatas atvėrė širdį apie pramogų pasaulio užkulisius ir pasidalijo mintimis apie karjerą ir šeimą.

Pašnekovas papasakojo, kodėl ankstesniam sau negaili kritikos, kokie žinomų žmonių pasisakymai jį glumina ir atskleidė, kurios jam klijuojamos etiketės negali pakęsti. Be to, jautriai pasisakė apie 8-erių sūnų, savo gyvenimo moteris ir požiūrį į šeimą.

Žmonės.lt skaitytojams E.Kučinskas pristatė ir naujausią savo premjerą, kuri jam itin reikšminga.

Kokiomis nuotaikomis pasitinkate 70-metį?

Mano nuotaikos visada yra darbinės. Stengiuosi į gyvenimą žiūrėti pozityviai, ieškoti jame pozityvių dalykų. Mūsų pasaulyje dabar tiek sudėtingų dalykų, kad jei tu dar pradėsi save griozdinti visokiais negatyvais, tai, žinot...

Bet jei klausiate, kas man yra gimtadienis – tai visiškai nieko. Man gimtadienių šventimas, minėjimas su draugais ir didžiausiais baliais – tai ne. Atvirai pasakius, per visą gyvenimą nepamenu, kad būčiau šventęs savo gimtadienį. Gal paauglystėje su draugais – tada nori nenori reikėjo paminėti.

Bet šiaip – tai ne apie mane ir man nepatinka. Man tai neatrodo išskirtinis atvejis. Kai tau 20 metų, nori, kad greičiau būtų 30-imt. Po 30-ies nori, kad tas laikas lėčiau bėgtų. O sulaukus tokio amžiaus kaip mano – geriau jau tų gimtadienių būtų kuo mažiau.

Man šventė yra tada, kai aš padarau kokį nors darbą. Kai pavyksta padaryti kokį darbą, atkoncertuoti. Džiaugiuosi, kad būdamas tokių metų esu aktyviai funkcionuojantis atlikėjas. Aš pats sau esu vadybininkas, vairuotojas ir visa kita. Niekas, galvoju, nepadarys geriau, negu pats.

Muzikos pasaulyje esate jau beveik 50 metų, išleidote 15 albumų. Kaip vis dar pavyksta rasti kūrybinę gyslelę, polėkio kurti, koncertuoti?

Muzikuoti pradėjau nuo pat vaikystės, nuo ankstyvų metų. Anksti pradėjau lankyti muzikos mokyklą, vėliau Klaipėdoje baigiau Stasio Šimkaus aukštesnę muzikos mokyklą, tada ji dar vadinosi Muzikos technikumu. Po daugelio metų, po darbo profesionalioje scenoje su „Kopų balsų“ ir „Nerijos“ ansambliais dar baigiau ir Klaipėdos muzikos fakultetą (dabar Akademija).

Visas mano gyvenimas surištas su muzika, nuo ankstyvų metų link jos ėjau. Aš laikau save muzikantu ne iš gatvės, baigiau daug mokslų. Gal ir genai, labiau iš mamos. Mano mama buvo prie meno, turėjo gerą meninį skonį. „Bitlų“ klausydavo, gražiai piešdavo, tapydavo, siuvinėdavo, megzdavo. Ir mėgdavo dainuoti.

Pagal horoskopą esu Jautis, mes esame darbingi. Kai nedirbu, tai nedirbu, bet kai pajausdavau, kad jau prisirpau, prinokau kūrybai, darbams, aš galėdavau dirbti be miego, paromis. Dabar jau laikai kiti, bet anksčiau važinėdavau į Kauną, į LNK studiją ištisomis savaitėmis.

Pats prie kompiuterio nesėdžiu, dėl ko šiais laikais labai gailiuosi, bet viską surašau savo kūryboje natomis. Mėgstu, kad būtų taip, kaip aš noriu.

Pasakysiu šabloniškai – niekada profesinėje srityje nesijaučiau toks stiprus, koks esu dabar. Mano balsas manęs klauso. Pasiklausau savo įrašų prieš 10 metų ir galvoju – Viešpatie, kas čia buvo. Dabar savo balsą valdau kaip niekad.

Mano supratimas apie kūrybą, dainų stilistiką, harmoniją pasidarė visiškai kitoks. Žinoma, visada gali padaryti klaidų. Kažkada galvodavau, kad reikia imti aukštas tonacijas, jog balsas skambėtų aukštai...

Muzikoje turi būti gražu. Kartais žmonės sako – „aš nesuprantu“. Tačiau turi būti gražu ausiai. Net neturėdamas muzikinio išsilavinimo žmogus gali suprasti, ar jam gražu, ar ne, ar žodžiai priimtini, ar ne.

O ar kyla minčių apie karjeros pabaigą? Jums, atrodo, tik dainuoti ir dainuoti dar daug metų... Nepavargstate?

Kaip bebūtų, bet branda ateina su metais. Geriausia muzika ateina brandžiame amžiuje.

Su sveikata man kol kas viskas gerai, nesiskundžiu. Nemėgstu sėdėti ir žiūrėti televizorių ar įnikti į telefoną. Aš mėgstu judėti, būti aktyviai. Džiaugiuosi gyvenimu, turiu milijonus planų.

Būdamas 70 metų, vis dar aktyviai ir puikiai funkcionuoju. Iš mano kolegų nedaug kas tokiame amžiuje dar aktyviai muzikuoja. Planų daugybė, duok Dieve juos įgyvendinti.

Kaip tik išleidžiate naują dainą „Pasauli, leisk vaikams užaugt“. Apie ką ji?

Šią akimirką man tai viena iš mano geriausių dainų. Niekada nežinai, kaip dainai seksis, bet man, kaip muzikos autoriui, atrodo, kad tai tikrai viena iš mano geriausių dešimties per gyvenimą parašytų dainų.

Licėjaus muzikinė meno vadovė mane visiškai atsitiktinai pakvietė įdainuoti dainą iš vieno kino filmo. Dainavau tą dainą, jiems patiko, bet šitos dainos „Pasauli, leisk vaikams užaugt“ užuomazgos tuo metu jau irgi buvo. Pagalvojau, kad jiems ta proga pagal tekstą, pagal muziką tikrai tiktų šita daina.

Man kartais būna, kad idėja ne vienus metus bręsta galvoje ir staiga tarsi įvyksta kažkoks smūgis per galvą, kad dabar jos reikia. Parodžiau jos įrašą, naminį juodraštį ir jiems tiko.

Labai džiaugiuosi, kaip gyvenime kartais būna lyg atsitiktinių dalykų, bet man atrodo, kad tai nėra atsitiktinumas. Su choru įrašėme šitą dainą, nes reikėjo koncertuoti, bet tada dar reikėjo daug ką taisyti. Dabar ji jau 100 procentų baigta. Tik klipo dar pradinis variantas.

Man labai nepatinka dainų pristatymai, vos ne filosofiniai komentarai – ką čia galima pasakyti? Daina turi kalbėti už save, ji tinka klausytojui, arba netinka. Aš kažko filosofuoti nenoriu.

Mes dabar gyvename tokiu laikotarpiu... Mano sūnui bus 9-eri, tas dainoje atsispindintis klausimas man svarbus, nes gyvename tokiame pasaulyje, kur viskas labai trapu. Gal kažkam tie žodžiai įeis į širdį.

IŠGIRSKITE:

Pastaruoju metu Lietuvos muzikiniame pasaulyje iškilo nemažai naujų veidų. Kaip pats vertinate dabartinę muzikos situaciją šalyje, kaip ji keitėsi laikui bėgant?

Šitoje mūsų srityje tu turi kažkuo išsiskirti. Tiesiog grubiai, buitiškai sakydavau, kad kai yra tarakonai, vienas turi būti dideliais ūsais, kažkuo išskirtinis. Turi išsiskirti melodija, sąskambiu, tekstais.

Mes dabar gyvename pragmatiškame pasaulyje, kur nori išgyventi iš savo profesijos. Jaunystėje dažnai kurdavau pusvelčiui. Dabar santvarka leidžia tai daryti, tik turi sugebėti.

Dainos žmogui turi būti artimos. Skaitau mūsų įžymių žmonių pasisakymus ir dažnai, kai jų paklausia, kokios muzikos klauso, jie sako – džiazą, klasiką. Jie nenori pripažinti, kad klauso lietuviškos muzikos, estrados.

Netyčia paskaičiau, kaip Ingrida Šimonytė pasakojo, ko ji klauso – sakė, mėgstu metalą, bet paklausau ir Kučinsko. Žmogus nebijojo pasakyti.

Kartais rodo krepšininkus su ausinukais, tai kas ten žino, ko jie klauso. Bet man per gyvenimą teko pažinoti ne vieną sportininką, tai jie draugų ratelyje neklauso nei Beyonce, nei Rihannos, nei „Coldplay“. Visi klausosi paprastos lietuviškos muzikos.

Aš pakankamai realiai mąstau ir žinau, kad nebūsiu įdomus amžinai. Per paskutinius 10 metų pasaulyje labai daug kas pasikeitė. Nebėra paprastų tradicinių dainelių, nors jos vis dar reikalingos. Mano publika – mano bendraamžiai ir šiek tiek jaunesni. Džiaugiuosi, kad sulaukiu kvietimų į privačius renginius.

Vėlgi, ta muzika skirtinga – yra ir labai kokybiškos, ir labai nekokybiškos. Man džiugu, kad tos paprastos estradinės dainos žmogaus gyvenime yra reikalingos.

Pramogų pasaulyje sukatės ilgą laiką. Papasakokite, kas slypi jo užkulisiuose, juk ne viskas ten gražu? Galbūt teko susidurti su pavydu, melu, apkalbomis?

Anksčiau man teko vesti laidą „Penktadienio muzikos šou“. Tai – slidus reikalas. Jei laida pasirodo kartą per savaitę, tai tu stovi prieš kameras kokią valandą. Būna visko – gali ir nusikalbėti, ir ne taip atrodyti. Tuo metu tai buvo darbas, už kurį mokėti dideli pinigai. Tačiau dabar yra tokių laidų vedėjų, kurie dar ir patys primokėtų, kad jiems leistų ekrane kažką daryti.

O su pavydu, apkalbomis, intrigomis susiduriame kiekvienoje srityje, nori to ar nenori. Yra visokių žmonių. Į akis visi šypsosi, o vėliau, būna, apkalbinėja, kartais tie pykčiai išlenda ir į viešumą.

Žinau, kad yra žinomų žmonių, kurie manęs nemėgsta – tai natūralus dalykas. Yra žmonių, kurių aš nemėgstu. Tačiau tai nereiškia, kad turiu tai, kas mano galvoje, išsakyti viešai. Tai kultūros reikalas. Nebus taip, kad visus mėgsti.

Su metais kiekvienam žmogui ateina suvokimas. Aš pagal savo prigimtį esu karštas, cholerikas. Jei matau, kas yra ne vietoje, galiu pasisakyti taip, kad žmogus prisimins daugybę metų. Tačiau su metais ateina ramuma, savo dėmesį reikia nukreipti į naudingus sau dalykus. Palyginčiau tai su futbolu ar krepšiniu. Jei žaidėjai pradeda su treneriu postringauti, nukreipia dėmesį nuo žaidimo, jo nebelieka. Bet kuris specialistas tai pasakytų. Lygiai taip yra ir mūsų srity. Reikia pradėti nuo savęs, žiūrėti savo veiksmų ir nukreipti mintis sau naudinga linkme.

Aplinkui būna įvairių nuomonių apie mane. Man jos netrukdo. Labiau trukdo radijo programų direktoriams, televizijos laidų prodiuseriams – jiems atrodo, kad senas žmogus yra neįdomus. Vienas kolega sakė, kad kartais atrodo, jog kai kurie senus žmones mielai surinktų ir dichlofosu išpurkštų.

Visi labai užmiršta vieną dalyką – pasaulyje dar negimė nė vienas žmogus, kuris yra apsaugotas nuo senatvės. Visi bus seni ir labai didelis klausimas, ar tu būsi aktyvus, kai būsi mano metų.

Man gyventi dabar yra gerai, stengiuosi į tokius dalykus nekreipti dėmesio. Aš žinau tik vieną – be darbo žmogus nyksta.

Tai gyvenime svarbiausia dirbti tai, ką myli, kas patinka?

Mano gyvenime po 1991 metų įvykių buvo toks etapas, kai dirbau mokytoju – rusų kalba dėsčiau lietuvių kalbą. Pradirbau ten pusmetį, nes buvo sustojęs muzikavimas, niekam nereikėjo kavinių, restoranų. Didelių scenų nebuvo, o reikėjo iš kažko gyventi. Aš esu iš tų žmonių, kurie nebijo jokio darbo – eičiau griovius kasti, jei už tai mokėtų pinigus. Svarbiausia aprūpinti šeimą. Bet man tuomet iš vakaro atrodydavo, kad eiti į darbą baisi katorga. Va čia yra tragedija.

Kartais sutinku su tais, kurie sako, kad jei nepatinka, reikia eiti ieškoti kito darbo. Gyvenime būna visokių akimirkų, ant kilimėlio tau nieko neatneša. Reikia turėti labai daug valios, užsispyrimo. Išgyvena stipriausi, natūrali atranka vyksta, kaip bepažiūrėsi.

Kai tiek metų esate scenoje, turbūt ir kuriozų nepavyko išvengti. Kuriuos prisimenate iki šiol?

Yra buvę visko. Su metais ateina branda ir kitaip elgiesi, kitaip viską darai.

Mano įtaiga stipri. „Nerijos“ ansamblyje turėjau dainą, kurios tekste kvieti šokiui. Aš visai nenorėdavau kviesti žmogaus šokti, nes paskui neturiu su ja ką daryti. Tačiau yra buvę taip, kad ta įtaiga buvo tokia didžiulė, jog moterys išeidavo šokti.

Įvairiausių dalykų yra buvę, taip pat ir nelabai gražių. Scena yra scena, ten visko būna. Tačiau per daug metų supratau vieną dalyką. Visada prašau technikų, kad pirmas dešimt eilių matyčiau žmonių veidus. Kartais atrodo, kad žmogus piktas, murma, kažką daro – niekada negalima liesti tokių žmonių. Yra buvę, kad tokiam žmogui pasakydavau kokią nors frazę, o ten, pasirodo, mano didžiausias gerbėjas.

Tas ateina su praktika. Kuo daugiau būni scenoje, tuo daugiau esi matęs įvairiausių situacijų.

Dar supratau, kad nieko geriau nėra nei būti scenoje visiškai blaiviam. Aš mėgstu, kad mano koncertuose būtų kuo mažiau ekspromto, nemėgstu atidainuoti ir išvažiuoti. Turi būti režisūra, blokai. Geriausias ekspromtas – suruoštas ir surepetuotas. 50 gramų konjako, jei balsas neveikia, nepamaišo – svarbiausia, kad tai nebūtų įprotis.

Tai su alkoholiu nedraugaujate?

Abstinentas nesu, bet kai geriu, tai tik su pasitenkinimu. Su mielu noru išgeriu 50 gramų romo su arbata. Man baisu prisiminti, kas jaunystėje vyko vyrų ratelyje – 1, 2, 3, 4, 5 buteliukas ratu. Pabundi kaip ligonis. Jaunas esi, jokių smegenėlių nėra.

Aš subrendau vėlai. Vyrams branda ateina gerokai vėliau. Prieš 20 metų supratau, kad reikia keisti savo gyvenimo būdą, kitaip gyventi. Dabar, būdamas 70-ies metų, jaučiuosi puikiai. Nežinau, kas nutiks ateityje, visko gali būti, bet ir jaunam ant galvos varveklis gali nukristi.

Tačiau jaučiuosi stiprus savo darbe, džiaugiuosi galėdamas išvažiuoti į kelionę, turėti savo gyvenime bent minimalų komfortą.

Aš noriu gyventi. Mano gyvenime buvo akimirkų, kai tikrai nenorėjau gyventi, bet dabar aš noriu gyventi. Noriu pamatyti savo sūnų, baigusį 12 klasių. Švęsti kartu su juo, planuoti ateitį. Noriu dar daug savo srityje nuveikti.

Visą karjerą garsėjote ir kaip moterų numylėtinis. Ką jums reiškia tokia etiketė?

Visų pirma, man tas išsireiškimas „moterų numylėtinis“ labai nepatinka. Kai koks prastesnis vedėjas mane pristato kaip moterų numylėtinį, man norisi stabdyti muziką.

Niekada nebuvau moterų numylėtinis. Niekada neturėjau pasisekimo tarp moterų, galiu drąsiai pasakyti. Ypač pirmoje savo gyvenimo pusėje, 20-ies metų. Va kai atėjo branda, kai visiškai nuplikau, kai atsirado dainų, tada pradėjau tai jausti.

Nors jaunystėje niekada nebuvau mylimas panelių ir moterų, moterys, su kuriomis aš buvau, man visada liks mielos ir brangios. Jos buvo išmintingos. Bet sakau dar kartą – niekada nebuvau jų numylėtinis.

Kai kurie atlikėjai yra pasakoję, kad jiems teko net bėgti nuo gerbėjų, perdėto dėmesio. Neteko su tuo susidurti?

Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kodėl turėčiau bėgioti nuo gerbėjų. Tu dirbi tą darbą, dedi taškelį po taškelio, kad tik pasiektum tą žinomumą. Tai nėra paprastas dalykas.

Televiziniai projektai pagimdo žvaigždės, bet jei nesi mylimas, nieko nebus. Žmonės nėra avių banda, jie mėgsta tai, ką mėgsta. Ilgai žmonių neapgausi.

Jei daug metų funkcionuoji, sugebi dirbti, tai nėra paprastas dalykas. Bėgant metams darai, klysti, klumpi, keliesi, o tie klausytojai – jie yra tavo sunkiai uždirbti per visą gyvenimą. Bėgti nuo jų – niekada.

Aš nesutinku ir su tuo, kad gali nusibosti dainuoti populiarią dainą. Yra didžiulis fondas dainų, kurias padainuoji kiekvieno koncerto gale. Tai labai svarbu. Kiti dainuoja 20-30 metų ir to neturi.

Mes gyvename iš savo gerbėjų – jie pirkdami kastes, kompaktus, bilietus į koncertus mus remia. Jie yra mūsų mecenatai, mūsų rėmėjai.

Dauguma mūsų skirtingose aplinkose elgiamės skirtingai. Kaip skiriasi Edmundas Kučinskas – popžvaigždė ir Edmundas Kučinskas – tėvas, senelis, draugas?

Scenoje stengiuosi būti įdomus klausytojui, bet ir būti natūralus. Mėgstu scenoje pajuokauti, pažaisti, nusileisti į publiką. Mėgstu padaryti kokią mizansceną. Per 10-15 koncertų atsiranda visokių dalykų.

Aš esu jausmingas, kartais kenčiu dėl to. Bet suprantu, kad dainuojant lyrišką dainą, kuri man patinka, negaliu leisti, kad man nuriedėtų ašara. Tai jau – nebe gero artisto ženklas. Verkti turi tie, kurie klauso. Tu turi padaryti taip, kad jie verktų, ar kad linksmintųsi.

Man atrodo, kad paskutinius 20 metų esu toks, koks esu. Gyvenime stengiuosi būti vyru. Mano kredo yra, kad vyras turi sumedžiotą lobį nešti į namus. Vyras privalo išlaikyti šeimą, sukurti jai gerbūvį. Dėti pastangas, kad šeima turėtų bent minimalų komfortą.

Aš stengiuosi šeimoje būti kiek įmanoma teisingas. Aišku, darau klaidų, esu emociškas. Būna, kad užsidegi, visada kažko būna. Bet galvoju – kiek daug šeimų skiriasi. Vienas iš dviejų turi nusileisti, būti protingesnis, išlaukti. Tarpusavio santykiai prasideda nuo pagarbos vienas kitam.

Kas ta meilė – velnias žino. Pirmoje eilėje turi būti pagarba žmogui, su kuriuo susieji gyvenimą, kuris pagimdė tau vaikų, kurį pasiėmei kaip savo antrą pusę. Nesuprantu, kaip galima paskui su kažkuo jį apkalbinėti.

Aš galvoju, kad vyras turi nusileisti. Esu daug skaitęs ta tema. Kartais paskaitau, kaip žmonės kalba apie savo santuoką, skyrybas (duoti interviu – žmonių apsisprendimas) ir kai komentuoja moterys, tai dar nieko, bet kai vyrai.. Iki kokio lygio gali nusileisti vyras, kad komentuotų kitų žmonių santykius?

Pats konkrečiomis asmeninio gyvenimo detalėmis viešai vengiate dalytis. Kodėl?

Pasakysiu labai paprastai: tai, kas nutiko mano gyvenime, man buvo, yra ir išliks dvasiškai brangu. Tai, kas mano gyvenime pasikeitė, buvo dėl mano kaltės. Tačiau tai, kas buvo, man yra brangu. Kalbėti apie savo gyvenimą ir skaudinti savo brangių žmonių aš tiesiog nenoriu.

Kitas dalykas – man keistai atrodo, kai žmonės neprašyti rodo savo vaikus. Tavo vaikai ir anūkai yra brangūs tau. Aš nenoriu leisti pilti purvo ant savo brangių žmonių. Man tai yra nepriimtina.

Jei kiti nori rodyti savo penktą, šeštą žmoną, tai jų sprendimas, bet aš to daryti nenoriu. Esu pasakęs, kad jei nebūsiu įdomus savo dainomis, tai tada ir nereikia. Būti įdomiam savo asmeniniu gyvenimu aš nenoriu.

Dar interviu pradžioje užsiminėte turintis daug planų. Gal jais pasidalytumėte?

Planai susiję su mano profesine sritimi. Jaučiuosi galintis šiek tiek daugiau. Vis tiek norisi kažko daugiau, ir galvoju – gerai, kad norisi. Aš mėgstu sakyti – gyvenimas yra nuolatinė kova su savo tingėjimu.

Galiu mėnesį prabūti nekurdamas, nekyla ranka. Bet kai ateina tinkama akimirka, jauti, kad esi išalkęs kūrybos. Mano prigimtis tokia.

Svarbiausia yra turėti svajonių. Netyčia išgirdau pokalbį tarp dviejų brolių. Vienas sako – svarbiausia turėti svajonę. Kitas atsako – taip, svajonę, kuri niekada neišsipildo. Aš pagal prigimtį esu pesimistas, bet dabar gyvenimas yra toks, kad tik džiaukis ir norėk.

Ko sau palinkėtumėte jubiliejaus proga?

Palinkėčiau sau to, kad būtų kuo ilgiau taip, kaip dabar yra. Visokių dalykų būna, bet linkiu sau, kad būtų taip, kaip dabar, ir ne blogiau. Kad turėčiau galimybę dirbti, kurti, koncertuoti.

Džiaugiuosi šia diena ir tuo, ką turiu dabar.