Eglė Černiauskaitė: Moteris, kuri dėvi šilką

Rinkodara, reklama ir influenseriai ar kaip ten reikia vadinti tas mergaites ir berniukus, kuriuos socialiniuose tinkluose seka šimtai tūkstančių ir kurie žino, kas bus madinga rytoj, po savaitės ar ateinančiais metais, sugadina viską, prie ko prisiliečia. Ne visos banalios tiesos – tikros tiesos, ne iš kiekvieno bjauriojo ančiuko išauga gražuolė gulbė (jei ką, Anderseno paukštis iš pat pradžių buvo gulbiukas, per klaidą patekęs į paukštyną), ne viskas įmanoma net ir labai stengiantis, mintys ir žodžiai nesimaterializuoja, nebūtinai gerai ten, kur mūsų nėra...

Bent lašas kritinio mąstymo (pabraukti žodį mąstymas), gyvenimo patirties ir žvilgsnio offline – ir jokie influenseriai neįrodys, kad oranžinė – tai dar viena naujoji juoda, o Demna Gvasalia – vienatinis mados dievas.

Bala nematė Gvasalios. Ir šlepetės su kailiuku atrodo visai sexy – tik mūsų šaligatviai tam seksui nepritaikyti. Bet influenseriai kėsinasi į jautrią sritį – kaip bus, kai mes pasensim. (Mano skiltis – tai ir rašau tiesiai, bet, ooo, kaip turi suktis rinkodarininkai ir kiti specialistai, kad pavadintų šį amžiaus tarpsnį kaip nors skambiai ir be neigiamos potekstės.) Senatvė – pirmoji žodžių kastracijos auka. Branda – vos geriau, bet vis tiek visi žino, kad tai durys į baisųjį žodį iš s raidės. Trečiojo amžiaus nežino beveik niekas ir konstrukcija per ilga. Į bobutę (ir juolab dieduką) skersai žiūri kalbininkai, o ir asociacijos pernelyg kaimiškos. Reiškinys – bėgantys metai – yra. Taiklaus ir neutralaus žodžio jiems pavadinti – ne. O kas neįvardijama, neišvengiama ir nesuvokiama – dar labiau gąsdina.

Madingoji senatvė – nereali ir karikatūrinė, kur viskas taip pat, kaip dvidešimties ar trisdešimties, tik plaukai žili ir raukšles reikia slėpti po vėžlės akiniais.

Faktas, kad kaip nors viskas bus. Bet įtariu, kad gerokai kitaip nei saldžiuose reportažuose, kur labai gražus žilas vyras, apkabinęs ne mažiau žavią žilą moterį, prie melsvos jūros mėgaujasi užtarnauta – hmm – senatve. Ir turbūt kitaip nei nuotraukose, kuriose įamžinta Carmen DellʼOrefice, Lauren Hutton ar minėtoji Iris Apfel. Nuostabu, kad filmas „Amžinai stilingos“ parodė vyresnio amžiaus moterų grožį ir uždavė toną – žavėtis elegantiška ir madinga senatve. Nenuostabu, tik kad, kaip ir bet kuri mada, ši apaugo tūkstančiu ir viena rekomendacijų, kaip reikia senti. Madingoji senatvė – nereali ir karikatūrinė, kur viskas taip pat, kaip dvidešimties ar trisdešimties, tik plaukai žili ir raukšles reikia slėpti po vėžlės akiniais.

Įsivaizduojate, kaip negailestingai mus bando apgauti tokie salsvi straipsniai ir nuotraukos?! O juk su tikrove jos turi bendra neką daugiau nei kūdikių maisto reklama, kur leliukas palaimingai šypsosi tėčiui ir mamai, pavargusiems nuo fotosesijos, o ne nuo nemigos naktų?! Laimei, panašus įvaizdis išeina iš mados. Tačiau tas, kuris jį keičia, toks pats apgaulingas. Kaip ir viskas, kas pernelyg saldu ir išpuoselėta. Kaip ir Carmen, Lauren ar Iris – tikriau, reikalavimas mums s e n t i (tai tik žodis iš penkių raidžių, o ne juodligės sporos, nedrebėkite) taip, kaip jos.

Koketiški žaidimai senatvės tema klaidina – girdi, pažiūrėkite, štai jos, „senutės“, o kaip išsilaikė, visai kaip jaunos (taip ir norisi pridėti – gerai balzamuotos), tik šiek tiek pasendintos kompiuteriu. Ir jūs galite (senatvėje) turėti tokius Maldyvus, tokią meilę ir figūrą, jei... naudosite mūsų kremą, gersite mūsų sultis, investuosite į mūsų akcijas ar ateisite į mūsų bažnyčią.

Reklama – reklama, bet tiesiog faktas, kad 999 Carmen ar Iris amžiaus moterys iš 1000 atrodo ne taip kaip Carmen ar Iris. Ką ten, net 999 jaunesnės moterys atrodo ne taip, kaip Carmen, visą gyvenimą vaikščiojusi podiumu. Ir net ne kaip Iris – pasiturinti niujorkietė iš ladies who lunch padermės. Tai nereiškia, kad negalime joms prilygti, – tai reiškia viso labo skirtingas starto sąlygas. Didelė tikimybė, kad ir finišas šiek tiek skirsis: galbūt – daugiau antsvorio (nors kodėl antsvorio – galbūt tai kaip tik fiziologinė norma?! Juk niekas nesako, kad putlutis kūdikėlis su raukšlelėmis ant rankyčių ir kojyčių – storas...), galbūt – pigmentinės dėmės, galbūt – venų varikozė, galbūt – nebe tokia tiesi laikysena.

Vietoj mineto ir jogos seanso artimiausiame parke pamatuoji vienas kitam kraujospūdį ir jau pagal rezultatus sprendi, ar rizikuoti minetu ir joga.

Gerai iki paskutinio atodūsio jaustis žvaliai ir atrodyti žaviai, keliauti po visą pasaulį, nešioti milžiniškus akinius ir būti amžinai stilingai. Bet blogai, kai žmonės, jau užsidirbę iš mūsų jaunystės, motinystės ir karjeros siekių, dabar bando diktuoti, kokie turi būti tie metai. Juolab mes ganėtinai suaugusios, kad juos įvertintume, nuverstume diktatūrą. Ir žinotume, ko ir kaip norime.

Sakant tiesiai, kuo daugiau metų mūsų pase, tuo mažiau laiko liko būti moterimi, kuri dėvi šilką. Baisu? Šiek tiek. Bet alternatyva – visiems laikams likti kūdikiu ar amžina paaugle – ne mažiau baisi. Kaip ir ta, kurioje niekas nemiršta, – tik įsivaizduokite tokį sustingusį košmarą, kuriame nėra vietos ateinančioms žmonijos kartoms ir jūsų anūkams bei proanūkiams?! Tai gal einam pagaliau to šilko, o paskui bus matyt.