Eglė Černiauskaitė: Mums reikia pasikalbėti apie mirtį
Net jei moderniojoje kultūroje tai nepriimta. Bet kadaise tarp tokių temų tabu buvo ir moterų orgazmas (ir moterų sielos klausimas), smurtas šeimoje ar onkologinės ligos. O šiandien nė į galvą nešautų apie tai tylėti.
Slėpti antsvorį, baltmės dėmes ar kokią nepadorią diagnozę ir slėptis – seniai nebemadinga (ačiū socialiniams tinklams ir internetui). Negali sakyti, kad naujoji tendencija man tik patinka, bet a) niekas neliepia savo feisbuko sienos paversti striptizo stulpu; b) asmeninio santūrumo neprivers išsižadėti jokios mados; c) nutylėjimas visada dvokia neplautomis kojinėmis, kaip sakydavo viena mano dėstytoja.
Be įžangų – įkandin teigiamo požiūrio į savo kūną idėjos ar protesto prieš diskriminaciją dėl amžiaus ar lyties tuose pačiuose Vakaruose populiarėja pozityvios mirties idėja. Vienas populiariausių tinklaraščių šia tema „Ask A Mortician“ („Klausk graboriaus“) turi bemaž 200 000 sekėjų. Graborius – jauna juodaplaukė dama, panaši į grožio ar mados blogo autorę, kalba temomis, susijusiomis su kelione į aną pasaulį. (Ar gali mirštanti besilaukianti moteris pagimdyti? Koks blogiausias būdas mirti? Kas nutiko „Titaniko“ negyvėliams? Kaip buvo balzamuojama Eva Peron ir kodėl mauzoliejuose netvyro blogas kvapas?)
Keliolika minučių trunkantys įrašai intriguoja, kaip ir pati autorės asmenybė. Caitlin Doughty – laidojimo industrijos profesionalė – nesišaipo iš mirties, tik primena, kad ji – toks pats gyvenimo elementas, kaip valyti dantis ar, sakykim, eiti į darbą. Tik darbą galima mesti, dantų – neprižiūrėti (ir pasirūpinti, kad odontologai turėtų darbo), o mirties neišvengs niekas.
XXI a. mirtis išstumta į viešosios erdvės paribį, tačiau ji vis tiek rodosi iš ekrano. Ir kuo daugiau reportažų su aukomis iš karštųjų taškų, tuo blogiau mes mokame apsieiti su šita įnoringa dama, kai ji pasibeldžia į mūsų duris. Netekusios artimojo sutrinkame ir nė nepastebime, kaip priimame visas pakasynų procedūras, įskaitant tas, kurias visada laikėme tokiomis pat barbariškomis, kaip piršlio korimas. Arba apsiribojame šaltu ir chaotišku atsisveikinimu valdiškuose namuose.
Rezultatas nuspėjamas: sujauktos atsisveikinimo akimirkos, pyktis, kad nusileidome aplinkos spaudimui, iki galo neišgedėtas liūdesys ir netektis. O toliau – dar didesnė mirties ir kas po jos baimė. Suaugusios mes sąmoningai rūpinamės savo kūnu: vaikštome pas ginekologą ir į sporto klubą, renkamės idealų raudoną lūpdažį ir šilkines kojines. Tai kodėl paskutinę akimirką jį senoviškai patikime kitų valiai? Jums neapmaudu? Juk, kaip sakoma, jei nori padaryti gerai, padaryk pati!
Pakasynos pakasynomis, jei kas nepatiks, iš ano pasaulio bus galima ir pagąsdinti ne taip jas suorganizavusius artimuosius. Beje, pozityvios mirties idėjos šalininkai anaiptol neteigia, kad turėtume džiaugtis, išgirdę apie artimojo netektį. Bet domėtis mirties tema – normalu. Normalu planuoti laidotuves (savo – irgi), kad kai nutiks blogiausia, gyvieji galėtų rūpintis paskutiniu sudie, o ne blaškytųsi, rinkdamiesi iš Ediko ar Stasiko laidotuvių firmų. (Laimei, bent po truputį ateina mada ne vilkti į pakasynas vainikus, o paremti išėjusiojo šeimą. Vienuose, be kita ko, provincijos parapijos namuose teko matyti net specialią aukų dėžutę.)
Neleisdamos sau prisipažinti, kad gyvenimas kada nors baigsis, vengiame rimtų sprendimų, nemalonių pokalbių ir išvis nenorime užaugti.
Mirties baimė skatina beprotišką jaunystės kultą, diskriminaciją dėl amžiaus, nerealius grožio standartus ir maitina infantilizmą. Neleisdamos sau prisipažinti, kad gyvenimas kada nors baigsis, vengiame rimtų sprendimų, nemalonių pokalbių ir išvis nenorime užaugti. Užaugę žmonės pasensta, o pasenę – numiršta. Bet susiraukšlėjusios mergaitės ir berniukai – apgailėtinas reginys. Ir kada gi išties gyventi, jei esi amžinas, nors ir peraugęs, kūdikis?!
Galima man prieštarauti, girdi, mirties baimė – savisaugos instinkto dalis. Tačiau racionali pozicija, skatinanti rūpintis savo saugumu, ir isteriškas nerimas, verčiantis ignoruoti pačią gyvenimo baigties idėją, – skirtingi dalykai.
Pripažinti, kad nesi amžina, kaip ir protėvių kartos iki mūsų, – svarbi patirtis tampant suaugusiąja. Ji, gal kaip niekas kitas, įkvepia kurti, auginti vaikus ir siekti daugiau, nei patenkinti esminius instinktus. Ir suteikia bent nedidelį saugumo jausmą. Na, taip, vieną dieną gyvenimas baigsis. Jei viskas bus gerai, nuoseklia tvarka: pradžioje išeis seneliai, paskui tėvai, paskui mes. O jei nepasitrauksime mes, tai kur dėsis mūsų įpėdiniai?! Negi būsime tokios egoistės ir nepaliksime jiems šanso?
Jei teisios įvairios religijos – pasibaigus šiam gyvenimui prasidės koks nors kitas. Jei teisūs ateistai ir agnostikai – bus tiesiog ramybė. Ir Vėlinių žvakė nuo palikuonių, kuriems užleidome gyvybinę erdvę.