Eglė Daugėlaitė: apie gyvenimą Estijoje, kompromisus šeimoje ir kodėl neviešina vaikų nuotraukų

Trumpa dosjė

• Gimimo data. 1988 01 04.
• Svajonių šalis. Šiandien – Lietuva, kažkada – Ispanija.
• Gyvenimo citata. „Ir tai praeis.“
• Geriausias draugas. Tas, su kuriuo ir varge, ir džiaugsme.
• Nemėgstamiausias buities darbas. Valyti grindis ir pervilkti patalynę.
• Geriausias poilsis. Kelionės, knyga, saulė, patirtys.
• Labiausiai nuviliantis dalykas. Išdavystė.
• Ekstremaliausias poelgis. Šuoliui parašiutu man prilygo per pusmetį parduota gyvenamoji vieta, kraustymasis, gimdymas ir vėl kraustymasis į kitą šalį.
• Už ką save apdovanočiau. Sau norisi patapšnoti per petį, kai pavyksta įvykdyti planus, niekur nevėluoti, nieko neatšaukti.
• Neįgyvendintas pažadas arba svajonė. Išmokti prancūzų kalbą ir mėgstamą sportą paversti nepajudinama rutinos dalimi.

Daug metų dirbote laidoje „Labas rytas, Lietuva“, dabar trečius metus skiriate motinystei. Kur daugiau streso?

Sakyčiau, dabar gyvenimas daug chaotiškesnis. Jei kažkada atrodė, kad keltis į „Labą rytą“ sunku, tai dabar taip nebeatrodo (juokiasi).

Vaikų amžiaus skirtumas labai mažas: Jonui – treji, o Nojui – 1,4 m. Nežinau, kaip mamos, turinčios mažus vaikus, dirba. Man tai vis dar paslaptis. Kaip sakau, tokiu atveju turbūt turi visas kaimas padėti. Bet kaip rasti tokius žmones, kai gyveni ne šalia šeimos? Man dar niekada nereikėjo tiek vadybos įgūdžių, kaip dabar gyvenant Taline.

Motinystėje nėra prodiuserio, kuris galėtų gyvenimą sekundžių tikslumu sudėti į scenarijų, viską turi susidėlioti pats (juokiasi). Laimei, filmavimo kameros akis nestebi: žinai, kad gali nepavykti laikytis plano, bet gali vėl ir vėl mokytis su reikliausiais vadovais – vaikais.

Šiuo metu laikas bėga ar slenka lėtai?

Su pirmuoju vaiku Jonu laikas skriete skriejo. Gal kad Vilniuje buvome. Daug susitikimų, veiklos, draugų. Taline, atrodo, teka lėčiau. Ir gerai, ir blogai. Kartais skubinu jį: taip norisi, kad berniukai greičiau išaugtų kūdikystę, kad ramiau miegotų, daugiau savimi pasirūpintų, kad nenorėtų ant rankų, nes negali visko suspėti.

Tuomet imi save graužti, kad esi priverstas kitaip žvelgti į laiką ir į vaikus. Turintys vyresnių atžalų pataria mėgautis šiuo laiku. Žinoma, mes mėgaujamės, bet pietūs patys nepasigamina, o namai patys susitvarko tik tada, kai ateina tvarkytoja. Bet jau išmokau mažiau stresuoti dėl kiekvieno pagriuvimo, išmėtytų daiktų.

Kas jums padeda sumažinti stresą?

Poilsis, kai pavyksta atsiriboti nuo kasdienių rūpesčių. Vyras neseniai padarė staigmeną – išleido trims dienoms su draugėmis į Berlyną. Grįžau išsiilgusi, kupina energijos, kitaip žiūrinti į motinystę.

Prisimenu, kai augindama pirmagimį pirmą kartą išmiegojau be atsibudimų. Po to viskas atrodė taip šviesu. Bent kelios valandos nepertraukiamo miego yra labai svarbios. Juk įprastai daugelį naktų bėgu sprintą.

Pavyzdžiui, atsibundu nuo čiulptuką pametusio Nojaus verksmo. Kol nepažadino visų namiškių, reikia priimti greitą sprendimą ir surasti kitą. Į lovą grįžtu gerokai sukilusiu pulsu.

Tiesioginiame eteryje streso lygis yra visiškai kitas. Bent jau numatomas aiškiai suplanuotu metu ir aiškios trukmės.

Kaip manote, ar šiais laikais iš mamų reikalaujama per daug?

Šiuolaikinei moteriai yra keliamas nelengvas uždavinys – būti viskuo, atlikti visus vaidmenis vienu metu. Būti tik mama nepakanka. Jei pasirenki tik karjerą arba tik motinystę, bemat išgirsi replikų: šita užsisėdėjo, o šita vaikus pamiršo. Niekada nėra aukso viduriuko.

O juk dar turi būti ne tik apie mamiškus reikalus kalbanti draugė, bet ir dėmesinga bei žavi žmona. Nuolatinis žongliravimas visais vaidmenimis ne vienai tampa papildomu streso, nerimo ar net depresyvių minčių šaltiniu. Aš karjerą nusprendžiau atidėti.

Nebuvo kilę minčių pabandyti suderinti motinystę ir karjerą?

Kai atvykome į Estiją, Nojui buvo trys mėnesiai. Iškart ėmiau galvoti, kad reikėtų pabandyti kurti reportažus, pasiūlyti projektų. Tačiau kai prasidėjo darželio ir auklės paieškos, supratau, kad visko padaryti greitai ir paprastai nepavyks. Problemų kilo net dėl vaikų skiepų, ne visus šioje šalyje lengvai gausi. Estija – moderni, tarp Baltijos šalių ne vienoje srityje pirmaujanti valstybė, žvelgiame į ją kaip į kelrodę. Deja, realybė kiek kitokia.

Pavyzdžiui, Jonas eina į privatų darželį, kurį lanko rusakalbiai estai, – anglakalbiuose vietos rasti nepavyko. Tad tarpusavyje kalbamės lietuviškai, o darželyje ir su aukle – rusų kalba.

Ar nebuvo sunku ryžtis motinystei, kai darbe tokia didelė konkurencija?

Sakoma, kad nepakeičiamų nėra, bet jei esi savo srities žinovas, profesionalas, vienaip ar kitaip rasi kuo užsiimti, kur save realizuoti. Pati planavau grįžti į darbą po pusantrų metų. Tačiau mes planuojame, o viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Džiaugiuosi, kad kolegos pasveikino su antruoju laukimu ir pažadėjo rasti geriausią sprendimą, kai tik būsiu pasiruošusi grįžti.

Moterims, mylinčioms darbą, matančioms jame prasmę ir nežinančioms, kokios geros mamos gali būti, visada kils abejonių, ar pasiryžti motinystei. Yra moterų, kurios nuo šešiolikos svajoja, kaip taps mamomis. Mano aplinkoje tokių nebuvo. Visgi, kai susigyveni su besikeičiančiu kūnu, pajunti kūdikio judesius ir iš tiesų suvokti, kad po širdimi nešioji gyvybę, apima ramybė.

Ar pasiilgstate aplinkinių dėmesio?

Pasiilgstu, bet ne dėmesio, o aplinkos, bendravimo. Kasdienybėje be makiažo ir kostiumėlių atrodau kiek kitaip, tačiau visada malonu, jei kas atpažinęs užkalbina, paklausia, kaip sekasi, kada sugrįšime, pasako, kad pasiilgo. Knygyne, kavinėje, pašte, medicinos įstaigose būna netikėtų, malonių susitikimų. Vyras juokiasi, sako, išvykusi į Lietuvą pasikraunu (juokiasi).

Deja, Estijoje yra visiškai priešingai. Tikri estai labai konkretūs, tylūs ir dalykiški. Į klausimą atsakys, bet nieko daugiau. Be to, mitas, kad Estija yra anglakalbė šalis. Pakanka pasakyti kelis žodžius rusiškai, ir mašiną be problemų nusiplausi, ir užtrauktukas bus pakeistas, ir pigiau rūbus išsivalysi, galų gale, rasi auklę. Todėl ieškau priežasčių, projektų pasiūlymų, kad būtų galima grįžti į Vilnių nors trumpam padirbėti.

Kaip estai žiūri į pagalbą ukrainiečiams?

Iš pradžių atrodė, kad viskas vyksta labai santūriai. Be to, glumina gausi rusakalbių estų dalis. Ant kaktų neparašyta, ką jie mąsto, ką palaiko. Daug automobilių rusiškais numeriais. Visgi estai tikrai prisideda prie pagalbos.

Labai daug ukrainiečių, kurie bėgo nuo karo ir neberado nuomojamo būsto Taline, apgyvendinti kruiziniame laive. Taliniečiai su jais bendrauja kantriau. Bet Lietuvoje palaikymas per simbolius, plevėsuojančias vėliavas, nupirktus bayraktarus atrodo didesnis.

Ar išmokote ko nors iš estų?

Gerokai lėčiau vairuoti. Jei leistinas greitis 40 km/h, iš paskos galima važiuoti 30 km/h ir nepykti. Nesinervinti, kai visi rikiuojasi į vieną juostą ir stoja į vieną ilgą eilę. Tai labai keista vairavimo ypatybė – nesu niekur kitur tokios mačiusi.

Pavyzdžiui, už trijų sankryžų reikės sukti į dešinę, todėl visi iš anksto išsirikiuoja į ilgą eilę pirmoje juostoje. O antra lieka tuščia. Ir nesupranti, kas vyksta (juokiasi).

Mokausi nesistebėti estų šaltumu, kai žmonės žiūri į akis ir nesisveikina, net kai žino, kad esi kaimynas. Kai eidami pro šalį atsitrenkia ir neatsiprašo.

Prekybos centre už tavęs stovi su prekių vežimėliu tol, kol tu pastebėsi. Retas kuris pasakys: atsiprašau, ar galiu praeiti? Jokie mes pusbroliai su estais. Tik tolimi giminės pagal bendravimą. Neabsoliutinu, išimčių visada yra, bet ką teko patirti savo kailiu, tuo ir dalijuosi.

Trumpai tariant, Estija nėra svajonių šalis?

Oi, tikrai yra, gal tik ne man. Introvertiškos prigimties žmonėms, kurie ieško ramybės, mėgsta gamtą, Estija yra tobula šalis. Man susidarė įspūdis, kad norėdama susirasti bičiulių, turiu pramušti kelias pasitikėjimo sienas, įdėti gerokai daugiau pastangų. Tačiau dėl to nepraradau gyvenimo džiugesio, tik gal dar labiau pamilau savo šalį.

Esu laiminga, kad Estija padovanojo pažintį su nuostabia lietuvių šeima. Kol kas tai mūsų vienintelė Taline gimusi bičiulystė.

Pats Talinas tikrai labai gražus, puikiai suplanuotas miestas. Iš estų galima pasimokyti, kaip įkomponuoti naujus pastatus į senosios architektūros veidą. Gražus pastatų dekoras, apželdinimas, puikūs visuomeniniai interjerai, daug gerų restoranų.

Be to, Estijoje daugelis jaučiasi ypač saugiai. Tą galiu patvirtinti ir pati. Ne kartą palikau raktus duryse iš lauko pusės. Skirtumas tas, kad Lietuvoje kaimynai skambintų į duris pasakyti, o čia apie savo užmaršumą greičiau rasi pranešimą bendrame namo bendrijos puslapyje.

Į Estiją atvykote dėl vyro darbo pasiūlymo. Ar būtumėte aukojusi karjerą, jei nebūtumėte buvusi motinystės atostogose?

Visuomet renkuosi būti kartu. Kiti šeimos bendravimo modeliai man yra kraštutiniai. Nemeluosiu: iš pradžių spyriojausi, nenorėjau važiuoti. Bet gerai, kad sutikau, – Estija daug ko išmokė ir dar išmokys.

Vis dėlto jei šį sprendimą būtų tekę priimti kitomis aplinkybėmis, kai neturėjome vaikų, dirbome kas sau, smagiai leidome laiką tik dviese, manau, nebūčiau važiavusi. Būtume ieškoję kitų sprendimų: arba matytis tik savaitgaliais, arba svarstyti, ar šis pasiūlymas apskritai vertas gyvenimo skyriumi. Kai atsirado vaikai, tokių klausimų nebekilo.

Ar apskritai emigracija kada nors buvo jūsų planuose?

Labai norėjau studijų metais išvažiuoti mokytis pagal „Erasmus“ programą. Kelis kartus bandžiau, bet nepasisekė. Šiandien galvoju, kad reikėjo labiau stengtis.

Turėjau dvejonių ir apskritai dėl žurnalistikos studijų Lietuvoje, bet apie užsienį pradėjau galvoti, iki valstybinių egzaminų likus tik mėnesiui. Tada atrodė, kad jau nebėra laiko pasiruošti testams, reikalingiems studijuoti svetur. Šiandien galvoju kitaip.

Vėliau su vyru pakalbėdavome apie užsienį. Gerai jaučiamės Prancūzijoje ir Ispanijoje. Pasvajojame ten įsigyti nekilnojamojo turto. Jei bus galimybė, keliausime piečiau. Be to, Ispanijoje turime dar vieną meilę – padelį (mažąjį tenisą – red.). Itin smagu, kad ir estai jį pamilę.

Jei jau prakalbome apie sportą, anksčiau aktyviai lankėte bokso treniruotes, nors žiūrovai jus vadina švelniąja Eglute. Kokia esate iš tikrųjų?

Esu kantri ir prisitaikanti, gal net per daug prisitaikanti. Nemoku rėkti, bet moku bambėti. Galiu staiga susinervinti, bet nebūtinai pratrūkti. Tuomet man reikia truputį atsitraukti. Gerai, kai kas nors pasako, kad jau reikia pamiegoti ar persidėlioti rutiną.

Vėl pradėjau intensyviau sportuoti. Nors iš esmės esu atidėliotoja. Anksčiau, kai buvau atsakinga tik už save ir už partnerį, kitaip planuodavau laiką ir veiklas. Gimus vaikams, vadybos įgūdžių tenka mokytis iš naujo.

Nesu neperskaitoma knyga ar paslaptinga, poelgiais bei pasirinkimais galinti nustebinti moteris. Šiuo metu tiesiog labai noriu būti linksma ir pailsėjusi mama. Esu iš tų, kurios mieliau kartu su vaikais lipa, nei stovi šalia ir draudžia. Norėčiau, kad ši savybė išliktų, tuomet ir jaunatviškumas ilgiau išliks. Ir, žinote, labai tikėtina, kad svajonei bus lemta išsipildyti – mūsų vaikai, atrodo, nebus ramūs tapytojai ar konstruotojai.

Ar viešam žmogui sunkiau būti savimi, mėgautis laime?

Nesu A lygio žvaigždė, kurios privatumą reikėtų saugoti nuo fotografų ir gerbėjų. O draugų rate atsitiktinių žmonių nebūna. Tad laime dalijamės šeimos, draugų rate. Jei atsiranda naujų bičiulių, dalijamės ir su jais. Labai mėgstu atvirai kalbėtis – apie šeimą, vaikus, gyvenimą, buitį. Mažiau atvirauju gal tik apie santykius.

Tiesa, mes vis dar saugome vaikų atvaizdus. Kartais pagalvoju, kad būtų smagu į socialinius tinklus įkelti nuotrauką iš kasdienybės, – juk vaikai tokie juokingi. Bet tada sustabdau save: tam yra pakankamai šeimos, draugų pokalbių grupių. Juk jie ir yra pagrindiniai žmonės, su kuriais norisi dalytis gražiausiomis akimirkomis. Laimė mėgsta ne tylą, o nevisišką viešumą.

Žinoma, yra dalykų, kuriuos viešas žmogus privalo paskelbti, pavyzdžiui, apie nėštumą, nes reikia paaiškinti, kodėl dingsti. Tačiau didžiąją dalį informacijos pasilieku sau ir patiems artimiausiems žmonėms.

Ar jums lengva priimti kritiką?

Būtų puiku, jei kritikuotų turinį. Sakytų, blogas pokalbis buvo: blogi klausimai, netinkamai užduoti. Tuomet žinotum klaidas ir tobulėtum. Tačiau ne visada taip yra. Priimu kritiką iš artimųjų. Mane pačirškina šeima, vyras pasako, kas jam nepatiko. Nors ne visada skaniai nuryju, tokia kritika yra gera, suprantu, kad to reikia. Ant pagyrų mes neaugame.

Dirbant matomą darbą yra dovana gauti atsaką ne tik apie kostiumėlį ar šypseną, bet apie turinį, pakviestus svečius, atmosferą. Pagyros irgi gerai, bet jos turi būti koncentruotos. Jei visą laiką būtume tik giriami, taptume labai pažeidžiami, psichologų nebeužtektų.

Kada žiūrovai vėl išvys Eglę Daugėlaitę ekranuose?

Tikiuosi, greitai. Bijau sakyti tikslų laiką. Pirmiausia turi atsirasti namai Vilniuje. Norėčiau sakyti, kad iki šių metų pabaigos, bet dar tiksliai nežinau. Norėčiau sakyti, kad kai vaikui sukaks dveji metai, bet gal pavyks greičiau. Aišku, galima namuose išsiversti ir su stelažais, bet be vonios su vaikais nepagyvensi. Jei dviese galėjome be virtuvės prasisukti du mėnesius, su vaikais taip nebegalėtume. O kur dar darželių ir auklių klausimas.

Mūsų mamos dar pilnos jėgų dirbti – jos gali padėti tik per atostogas, lygiai kaip ir mano sesuo. Tik tiek, kad Vilnius yra savas, viską susirasti ir išsiaiškinti užtrunka trumpiau.

Na, o projektinė veikla vyksta ir dabar. Tik valanda skrydžio ir galiu padirbėti. Bet kad visiškai grįžčiau, dar reikės susidėlioti visus taškelius ant i.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.