Lietuvos baletui – 100 metų. Ši istorija neįsivaizduojama be jūsų vardo.
Iki šiol jaučiuosi esanti Lietuvos baleto dalimi. Visada taip jaučiausi. Šimtas metų mūsų baletui – daug, ypač turint galvoje, kad Lietuva pasaulyje nėra plačiai žinoma kaip baleto šalis, nebent tikriems šio meno mylėtojams. Todėl tai, kad dabar gyvenu toli ir dirbu baleto srityje, mūsų kraštui gal net padeda. Visada labai džiaugiuosi, kai kalbėdami apie mano įkurtą mokyklą – San Diego baleto institutą – amerikiečiai pabrėžia, kad aš – ne rusė, ne amerikietė, o europietė: pastaruoju metu Europa balete labai gerbiama.
Kiek metų atidavėte profesionaliajai scenai?
Dvidešimt dvejus. Tačiau baleto pamokas pradėjau lankyti dar neturėdama nė penkerių, o scenoje kartais būnu ir dabar: praėjusių metų gruodį su savo Baleto instituto vaikais pasirodžiau spektaklyje „Spragtukas“. Taigi balete esu gerokai ilgiau...
Ta penkiametė mergaitė pati norėjo būti balerina ar tėvai taip sumanė?
Mano tėvai Julė ir Algimantas Špokai pagal išsilavinimą – inžinieriai, bet iš tiesų augau mamos šokėjos ir tėčio dainininko vedama. Iš jų gavau gilų šokio ir muzikos pažinimą. Jie visada žinojo, kad aš ir porą metų vyresnė sesė Solveiga augdamos lankysime baletą. Jei skaičiuotume tiksliai, buvau ketverių su puse, kai mane tėtis išstūmė į priekį per naujų narių atranką į tuometiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose gyvavusį vaikų klasikinio šokio kolektyvą „Liepsnelė“.