Eglė Žiemytė pakvietė į svečius: „Nemaniau, kad taip malonu gyventi name“

„Tai vienas geriausių mūsų sprendimų“, – sako Eglė su Simonu ir kviečia apžiūrėti savo dviaukščio, į kurį gyventi persikėlė praėjusių metų gegužę. „Visą laiką svajojau apie erdvų naujos statybos butą Senamiestyje. Mes turėjome įsikurti Užupyje, bet tas planas nepavyko, – pasakoja dizainerė. – Buvome nutarę kurį laiką pagyventi nuomojamame name, bet pamatėme šio būsto projektą ir – jį nusipirkome.“ Na, o jos svajonių Užupis – visai netoli: automobiliu pasiekiamas per kelias minutes. Eglė sako, kad dabar jai visiškai pakanka ten dirbti, pramogauti, o ilsėtis nori grįžti į tylą.

Anksčiau save vadinusi absoliučia miestiete, ji juokiasi, kad vos pradėjusi gyventi name tapo visiška kaimiete ir dėl to jaučiasi laiminga.

„Nemaniau, kad taip malonu gyventi name, – prisipažįsta. – Supratau, kad gamta, ramybė, tyla man yra dideli privalumai. Puiku, kad dabar dukros gali nuolatos būti lauke ir siausti su kaimynystėje gyvenančiais vaikais.“

Eglė ir Simonas – minimalistinio skandinaviško stiliaus gerbėjai. Tad pamatę keturių nuosaikaus dydžio namų projektą, sužinoję, kad apdailai gali būti naudojama deginta mediena, suprato norintys čia gyventi. Jie palaukė, kol namas buvo pastatytas. O kai atėjo laikas pagalvoti apie vidaus įrangą, paprašė padėti Eglės draugės ir kolegės interjero dizainerės Dalios Jakeliūnaitės. „Dalia pasitikiu, jos kūryba – panašaus braižo kaip mano, subtili, kokybiška“, – pasakoja Eglė. Ji pati pridėjo ranką renkantis interjero spalvyną. „Nežinau, kodėl, bet visą gyvenimą interjere mėgstu žalią, oranžinę, rudą, pilką, samanų spalvas“, – prasitaria.

Jų namas yra 145 kvadratinių metrų ploto. Pirmo aukšto erdvė skirta virtuvei, svetainei, yra ir vis dar ne visai įrengtas darbo kambarys. Antrame aukšte, į kuriuos veda monumentalūs ir funkcionalūs laiptai, – šeimininkų miegamasis ir dukrų kambariai. Tik vienas kol kas negyvenamas, nes jaunėlė Kotryna nenori miegoti atskirai.

Abi mergaitės mieliau žaidžia, piešia pirmame aukšte, tad tėvai susitaikę, kad dar kurį laiką interjero akcentai bus atžalų žaislai. Eglė svarsto esanti, matyt, keista dizainerė: nors kuria drabužius, nėra išprotėjusi dėl savo aprangos ar namų stiliaus. „Man svarbu jaukumas, komfortas, kokybiškos medžiagos, bet nesu perfekcionistė, namuose nedėlioju kompozicijų, – pasakoja. – Svarbu, kad nebūtų kičo, visko per daug.“

Ji prasitaria jaučianti silpnybę etnografinėms puošmenoms: verboms, džiovintoms puokštėms, pintiems dalykams. Patinka, kaip jie suskamba moderniame interjere. Ateityje ir šiuos namus turėtų papuošti ne vienas toks akcentas. Savo vietos čia vis dar ieško ir profesionalių dailininkų darbai. Eglė ir Simonas turi pripažintų šalies kūrėjų paveikslų, daugelis jų – gauti dovanų. „Mūsų šeimai tai svarbu. Menu domimės, jį puoselėjame, norime turėti“, – sako Eglė ir rodo Kauno meno mokyklos bendraklasio Andriaus Zakarausko darbą, geros bičiulės Agnės Gintalaitės sesers grafikės Birutės Zokaitytės kūrinius.

Šeimininkai tvirtina nesantys išrankūs, bet kai kurių namų akcentų reikėjo. Tai – natūralios spalvos ąžuolo grindys, į akis nekrintančios talpios sieninės spintos, svetainėje stovintis židinys. Buvo manančių, kad moderniame name židinio neprireiks – bus ir taip šilta, vis dėlto jis pastatytas ir pirmą vėsųjį sezoną buvo kūrenamas nuolatos. Ne tiek dėl šilumos, kiek dėl spragsinčios ugnies teikiamo jaukumo.

Na, o atšilus orui gyvenimas persikėlė į lauką. Eglė priprašė vyrą pastatyti mažytį šiltnamį, kuriame bando auginti pomidorus ir agurkus. Prasitaria, kad jei šį sezoną pavyks sulaukti derliaus, Simoną bandys įkalbinti kitąmet statyti didesnį, nors kol kas jis kartoja, kad to niekada nedarys...

„Gal ir gražu gyventi iki smulkmenų išgrynintoje estetiškoje aplinkoje, bet man taip nepavyksta. Norisi šiltnamio, lysvės, labai įdomu, kas išaugs, – pasakoja dizainerė. – Nežinau, kaip seksis, nes daržininkauti bandau pirmą kartą. Tačiau kai svarstėme, prie namo norime sodo ar miško, nugalėjo pastarasis. Turime pušų, beržų, klevą, o vaismedžiai – tik keli koloniniai, dėl pabandymo, pažaidimo.“

Simoną labiau už žemės ūkio eksperimentus traukia kulinariniai atradimai. Šeimos virtuvės šefo pareigas dažniausiai einantis verslininkas, kai tik geras oras, kuria modernią „Kamado Bono“ kepsninę ir beveik kiekvieną savaitgalį leidžiasi į daug laiko bei kantrybės reikalaujančius bandymus. Jis ieško receptų ir įvairiai rūko, kepa žuvis, jūrų gėrybes, mėsą. „Man labiau už valgymą įdomesnis maisto gaminimo procesas“, – prisipažįsta sukiodamasis aplink kepsninę.

Lėtai ruošti jautienos ir kiaulienos šonkauliai

· ekologiškos jautienos šonkaulių

· druskos ir juodųjų pipirų

· kepsnių padažo su viskiu

· kiaulienos šonkaulių

· druskos

· maltos raudonos saldžiosios ir aitriosios paprikos

· kepsnių padažo su obuoliais

Jautienos šonkaulių kepsnį Simonas pradeda ruošti gerokai iš anksto. Pasūdytą ir pipirais pabarstytą mėsą sukrauna į vakuumines pakuotes ir įdeda į cirkuliatorių. Čia sous vide mėsa 36 valandas verda 66 laipsnių temperatūroje.

Tada šonkaulius aptepa kepsnių padažu su viskiu ir maždaug 10 minučių skrudina kepsninėje. Paskui tuo pačiu padažu aptepa ir paskrudina dar sykį, kad kepsnys pasidengtų susikaramelizavusio padažo plutele.

Kiaulienos šonkaulius pamarinuoja su druska, juodaisiais pipirais, malta saldžiąja ir aitriąja paprika.

Tris valandas rūko „Kamado Bono“ 120 laipsnių temperatūroje – naudoja obelų drožles. Paskui mėsą suvynioja į foliją ir dvi valandas tokioje pačioje temperatūroje kepa.

Išėmęs iš folijos aptepa kepsnių padažu su obuoliais ir dar apie pusvalandį toje pačioje kepsninėje skrudina.

Šonkaulius patiekia su kepsninėje keptomis daržovėmis.